Kiemsargiai sušlavė sudegusių žvakučių liekanas ir nuo žiemiškos šlapdribos sušlapusius pliušinius žaislus.

Žvakutės – tarsi prisiminimas apie krikščionybę. Pliušiniai žaislai – negailestingai įsigalinti vartotojiška visuomenė.

Garsenybės socialiniuose tinkluose ir internetinėje žiniasklaidoje išreiškė savo pasipiktinimą motinos ir jos sugyventinio žiaurumu ir meilę užmuštam keturmečiui.

Garsenybės – tos jau su tikėjimu nesusijusios, jos daugiausia žinomos tam tikruose vartotojiškuose sluoksniuose: modeliai, siuvėjai ir kirpėjai, visokių šou vedėjai ir bebalsiai atlikėjai.

Dabar vėl bus tylu ir ramu, kaip buvo 13 mėnesių po to, kai tame pačiame rajone vaikai buvo sumesti į šulinį?

Ak, ne, dabar bus priimtas Vaikų apsaugos nuo smurto įstatymas, tam net Seimo sesija skubiai šaukiama.

Įstatymas apsaugos vaikus nuo smurto?

Nejuokinkit, ponai. Ar dabar maža įstatymų ir reikalavimų, nuo krikščioniško „Nežudyk“ iki Baudžiamojo kodekso, kuriame pilna straipsnių, už prievartą numatančių įvairiausias bausmes, baigiant kalėjimu iki gyvos galvos.

Ir ar maža visokių kontrolierių, kurie prižiūri, kad būtų laikomasi vaikų teisių.

Vaikų teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė pareiškė, kad ji čia nieko negali padaryti, nes rajonai jai nepavaldūs. Tai kas jai pavaldus, ką ji gali padaryti? O jeigu nieko negali padaryti, tai kodėl iki šiol sėdėjo, nieko nedarydama, tik žiniasklaidoje papliurpdama?

Kiek šiai poniutei už sėdėjimą moka – nepavyko rasti. Matyt, valstybės paslaptis.

Priimti įstatymą, uždrausti ne tik fizinį, bet ir psichologinį ir emocinį vaikų smurtą. Padaryti taip, kad vaiko net pabarti nebūtų galima. Tai jau smurtas. Už tai vaiką atimti iš tėvų ir atiduoti geresniems. Kaip kad Norvegijoje, kai iš lietuvių šeimos atimtą vaiką atidavė auklėti lesbiečių porai.

Vaiko bausti negalima, vaikui turi būti viskas leidžiama. Užaugs – pats sužinos, kas gerai, o kas blogai. Vaiko pabarimas, juoba mušimas – tai grįžimas į sovietmetį.

Beje, kažkodėl užmirštama, kad vaikelio žudikai – ne sovietmečiu auklėti. Gal nepatogu pabrėžti, kad jie išaugo laisvoje Lietuvoje. Jie mokėsi pertvarkytoje lietuviškoje demokratiškoje mokykloje. Toje mokykloje, kurioje daug laisvės. Kurioje vaikelis, jeigu jam nepatinka mokytoja, gali per pamoką nusimauti kelnes ir parodyti jai užpakalį. Arba priekį. Ir būtų švelniai pavadintas hiperaktyviu.

Dabar apskritai baisiausias kaltinimas – pasakyti: kaip sovietmečiu. „Beržinė košė“ – sovietmečio palikimas. O tarpukario Lietuvoje vaikams viskas buvo leidžiama? Ar tada vaikai vis dėlto visų pirma žinojo savo pareigas, kurių neįvykdę buvo baudžiami, taip, šių dienų supermamyčių akimis, darant nusikaltimą?

O gal dar toliau reikėtų žvilgtelėti? Viduramžiai – štai tie laikai, į kuriuos norėtų sugrįžti kai kurie ypač „pažangūs“ gimdymą namuose giriantys veikėjai. Nors dar geriau jiems būtų pasiūlyta gimdyti urvuose.

Vaikelį mušė mamos sugyventinis. Beje, jeigu kalba eitų apie kokias olialia pupytes ar politikus (viena kompanija), jį vadintume draugu. Šis, pasikartosiu, demokratiškoje Lietuvoje užaugęs pilietis, jau kelis kartus teistas. Mūsų demokratiški teisėsaugininkai aiškina, kad kalėjimas žmogaus nepataiso, į laisvę nusikaltėliai išeina dar labiau pagerinę savo kvalifikaciją.

Jeigu taip, tai gal tada bausmės turėtų būti griežtesnės, kad rečiau į laisvę išeitų ir trumpiau joje pabūtų? Ir kad pasodinti sau duoną užsidirbtų, o ne būtų mūsų išlaikomi? Bet ne, tai būtų žmogaus teisių pažeidimas. Tarptautiniai teismai mus pasmerktų ir nubaustų. Briuseliui nusikaltėliai – labiau nukentėję, negu aukos.

O vienišos mamos gauna pašalpas, už kurias gali gerti sugyventiniai. Kartu tai vadinasi socialiai remtina šeima. Štai taip per 25 demokratiškos mokyklos, demokratiško auklėjimo, švietimo, rūpybos, vaikų teisių apsaugos ir visų kitų gražiai skambančių programų gyvavimo metus išauga tokie monstrai.

Čia dar nieko, čia dar gėlytės. Palaukime, greitai išaugs superidiočių išauginti vaikeliai, kuriems viskas buvo leidžiama, kurie žinos tik, kad jie turi teises. Vėl degs žvakutės ir skambės raginimai gedėti tris dienas, tik dabar jau ne tik dėl vaikų, bet ir dėl tėvų? Ar gedulas dar labiau pailgės?