„Labai prašau, parašyk, kad „stavkė“, norint patekti į Mielagėnų globos namus, prasideda nuo 500 eurų. O tuos, kurie piktinsis, nirš ir grasinsis teismais, žiniasklaida, dievais ir pragarais – siųsk pas mane“, – rimtu veidu, bet, kaip visada, juokaudamas ir ironizuodamas pasakė kunigas Marijonas SAVICKAS.

Kunigo žodis – kone įsakymas. Parašiau taip, nes pritariu kun. Marijono pozicijai nesiteisinti,  priešingai – pritarti kiekvienai „nesąmonei“ ir dar labiau ją pagrąžinti. Protingas ir taip supras, o protui niekada pasireikšti neleidžiantis pilietis net ir neturi tikslo ką nors suprasti. Tokiam žmogui terūpi graudentis ir aikčioti dėl kiekvieno mažmožio, kurti legendas, vaizduoti labai dievobaimingą ir misti kitų nelaimėmis, skausmingąja patirtimi.

Malonūs sutapimai ir klystkeliai

Kokie gi vėjai vėl nubloškė į Mielagėnus? Vieną tamsų vakarą suskambo telefonas. Nedrąsus balsas pakvietė užsukti į rajono ligoninę, kur, pasak kalbėjusios, guli net keli neįgalūs (nejudantys) senoliai, atvežti iš Mielagėnų globos namų, kurių esą niekas nelanko ir neparūpina jiems būtiniausių reikmenų, neatveža pinigų.

Ketvirtadienio rytą aplankiau Terapiniame skyriuje gulinčius ligonius. Susipažinau su mane kvietusia senole Jadvyga Vinciūniene. Kadangi žmogus iš matymo pažįstamas, buvo kur kas lengviau ir bendrauti. „Patekau čia dėl pablogėjusios sveikatos, nevaldau kojų, bet štai šiandien po masažų su slaugytojos pagalba jau vaikščiojau po palatą. O pakvietėme su palatos kolege jus čia, nes nežinau, kaip prisišaukti globos namų socialinę darbuotoją Vilmą Miklaševienę. Atvežė ir paliko. Nelanko, net drabužėlių švarių persirengti nėra. Artimųjų aš neturiu. Tik štai buvusi kolegė medikė aplanko, tai ji ir marškinius savo man atnešė, perrengė mane. Nebūtų man gal taip skaudu, jei nebūčiau pinigėliais apdovanojusi tos socialinės darbuotojos. Tikėjausi geresnės priežiūros, daugiau dėmesio, todėl ir dovanojau pinigėlių. Juk taip gyvenime visi darome, kad ir kur begyventume. Paprašykit, kad manimi ir kitais senoliais, čia esančiais, ji pasirūpintų. Žinote, pačiuose globos namuose man labai gera, gyventojai labai draugiški ir kunigas Marijonas nuostabus žmogus, bet štai pasigendame visi Vilmos dėmesio“, – ašarojo senolė Jadvyga.

Tuo tarpu kitoje palatos lovoje gulinti močiutė Valerija tiesiog švytėjo. Ji net nesiklausė aplinkinių kalbų, nes šnekučiavosi su vežimėlyje sėdinčiu Vladu. Žiūrint į juos, kažkas man nedavė ramybės. Akimirka kita, ir šuoliais nuskriejau į praeitį. Prieš dvejus metus, gruodį, viešėdama Mielagėnuose ir užsukusi pasilabinti į globos namus, susipažinau su Vladu ir jo gyvenimo meile Valerija. Tada net parašiau apie nepaprastus judviejų santykius („Šerkšnoto žiemos tako giminingų sielų paslaptys“).

Išties nustebau, pamačiusi vėl juos kartu. Tuos pačius, tik šiek tiek vyresnius – Vladui jau 88-eri, o Valerijai 86-eri. Jiedu nieko nelaukdami užtraukė man dainą. Stiprūs ir skambūs, bet dar vis gražūs balsai, matyt, sukėlė sąmyšį visame skyriuje, nes netrukus bėgte atbėgo personalas – juk įprasta, kai kažkas verkia ar šaukia iš skausmo, o smagiai dainuoti ligoninėje – lyg ir nedera. Kaip pažiūrėsi. Galbūt kažkam tai – veiksmingiau nei sauja piliulių. Kaip sakė kun. Marijonas, senolių meilė išties stipri. Kai į ligoninę išvežė Valeriją, Vladas kelias paras „siuto“, nerado vietos, nedavė ramybės nei sau, nei kitiems, kol trečią dieną ir patį greitąją išvežė į ligoninę. Ir vėl abu kartu. Vladas sakė, kad judviejų meilė tęsis iki mirties…

Apvaginti žmogų – vieni juokai

Pavakarę su kun. Marijonu bei socialine darbuotoja V. Miklaševičiene susitikome globos namuose. Tiesūs klausimai: „Kodėl nelankote ligoninėje senolių? Ar imate papildomus mokesčius (dovanas) iš senelių už paslaugas?“, pribloškė soc. darbuotoją. Moteris ir taip vos sėdėjo kėdėje, nes akivaizdžiai buvo užspausta  ligos. Ji slogavo, čiaudėjo ir kosėjo. Vilma akivaizdžiai sirgdama dirbo. Ji lyg ir darė paslaugą. Tačiau kam? Dvi jos kolegės sirgo ir turėjo nedarbingumo lapelius. Ji aukojosi. Vardan ko? Visą savaitę ji sirgdama dirbo, tačiau jau fiziškai nepajėgė lankyti senelių ligoninėje ir… dar liko kalta. Štai čia ir išlenda sąžinės, įstatymo ir (ne)atsakomybės pervertinimo priešprieša. O iš tikrųjų yra taip, kaip yra: jei sergi – sirk, jei dirbi – dirbk. Idant išvengtume begalės nesusipratimų, aiškinimųsi, nuoskaudų ir nesitikėtume kažin kokio dėkingumo už pasiaukojimą. Net ir aukojimuisi yra laikas ir vieta.

„Praėjusią savaitę senoliai buvo aplankyti, kaip ir visada. Šią savaitę nelankiau, nes pati sergu. Noriu tik pasakyti, kad visiems senoliams, išvežant juos į ligoninę, įdedamas specialus krepšys su visomis higienos priemonėmis, atsarginiais švariais drabužiais ir kt. reikmenimis. Jei kalbėti apie Jadvygą, tai man nesuprantamas jos liejamas nepasitenkinimas. Sako, kad ji artimųjų neturi. Ji turi du sūnus, marčią, anūkų. Jie ją lankė ir čia, tikiu, lanko ir ligoninėje. O štai apie pinigus aš neturiu net ką pasakyt. Jokių jos pinigų aš  nemačiau. Nesuprantu, kuo dabar aš jai neįtikau…Gal, kad išgelbėjau nuo skandalo? Būdama globos namuose ji surašė policijai pareiškimą, kad jos sūnus didžiulę pinigų sumą iš jos pavogęs. Aš pakviečiau jos artimuosius aiškintis kas ir kaip, kol galiausia paaiškėjo, jog ji pati padovanojusi tuos pinigus, bet paskui persigalvojo ir pasakė, kad ją sūnus apvogė… Ką čia dar bepridursi“, – vos prakalbėdama komentuoja soc. darbuotoja Vilma.

Apvaginti, apšmeižti žmogų – vieni juokai. Bet kur yra tiesa? Kuris sakinys iš dešimties skelbia teisybę, o kuris skleidžia nuodijantį melą?

Aplinkiniams pavojingas „virusas“

Į pokalbį įsitraukė kunigas Marijonas. „O žinai, manęs tavo klausimai nenustebino. Kodėl? Todėl, kad nuo Globos namų įkūrimo mes buvome nuolat vadinami aferistais, sukčiais, lupikautojais, vagimis ir kuo tik nori. Kokių mitų, legendų ir pasakojimų neišgirsi apie mane ir globos namų darbuotojus. Surašytum knygas apie tai. Bet jei paskui ieškotum tiesos tose knygose, vargu ar berastum nors krislelį. Ar žinai, kiek kartų per mėnesį pas mus įvyksta kriminalinių įvykių, kurie pasibaigtų niekuo, jei neliktų kažkas įskaudintas. Visi mūsų darbuotojai jau po kelis kartus buvo apšaukti vagimis. Bet kadangi aš esu garantuotas už savo ilgalaikius darbuotojus ir turiu užtikrintą detektyvo bei kriminalisto gyslelę, visi mūsų „nusikaltimai“ išaiškinami labai greit. Pinigai, kurie dingsta didžiulėmis sumomis, ir dokumentai, pas mus atsiranda per valandą kitą, kai tik aš užsiimu jų paieška (o jie gali būti įvairiose vietose – nuo senų rankinių, užkištų tarp spintų, iki kojinių). Gyvenimas yra taip surėdytas. Yra tam tikra kategorija žmonių, kurie sukuria įvykį, paskui juo įtiki patys, o tada jį pasakoja kaip tikrą nutikimą ir net patys išgyvena. Nežinau, koks tai sutrikimas ar apsėdimas, o gal „talentas“, tačiau tokių žmonių labai daug. Ir jie, deja, neturi jokio įrašo ligos istorijoje. Nes tai gal net ir ne liga. Ir, beje, ne tik tarp globos namų gyventojų yra tokių žmonių. Jų pilna visur“, – sako kunigas.

Tikra tiesa, redakciją taip pat aplanko daugybė tokių žmonių, tokių pažįstame kiekvienas. Baisiausia, kad šiuo „virusu“ užsikrėtusių negalime iškart atpažinti. Tik būdami su jais glaudžiuose santykiuose ilgesnį laiką (gyvendami kaimynystėje, dirbdami drauge ir pan.) galime atpažinti aplinkiniams pavojingas nežinomo „viruso“ pasekmes sėjantį žmogų. Apsaugos priemonių nėra. Išgyventi padeda tik išlaikytas nuovokumas ir humoras.

Plūstantys milijonai – muilo burbulas

Kad jau kalbame apie legendas, neiškenčiau nepaklausi kunigo apie milijonus ir turtus, plaukiančius į Mielagėnus. Juk esame girdėję pasakojimų, kad neatidavęs viso turto (kilnojamo ir nekilnojamo) globos namams, net nesvajok apie gyvenimą čia. Dar sakoma, kad Ignalinos krašte kas antra pirkia ir nemažai butų Vilniuje priklauso globos namams ir t. t. O gal dar koks butukas Mettmene ar Niujorke yra?

„Globos namų nuostatuose yra įrašytas punktas, kad  žmogaus, ketinančio apsigyventi čia, turtas dovanojamas globos namas, tačiau kiek tokių atvejų yra iš tikrųjų. Ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti, paprastai, iki patekimo į globos namus senoliui, atsiranda, kas priglaudžia senolių turtą, o šie prašosi į globos namus, nes neturi, kur dėtis. Retas, kuris atsineša santaupų prisimokėt iki reikiamos nustatytos išlaikymo sumos ar laidotuvėms. Kad artimiesiems brangiai kainuoja išlaikyt pasiligojusį senolį, supranta visi, o pas mus pinigai, jų manymų, iš dangaus byra.  Darbuotojai, maistas, šildymas, remontas, elektra, transportas, medikamentai, higienos priemonės. Prisiminiau vieną atvejį Tverečiaus apylinkėse. Diedukas visą turtą su žemėmis prie ežero aprašė žmonos sesers sūnui, o pats plikas basas prašosi į globos namus. Sakau, tai gal jau tas giminaitis gali paglobot tave. O kaimynė man rėžia: „Tai, kunigėli, katalikas gi esi, nejau negali visai biedno, nelaimingo priglaust.“ Tikrai pyktelėjęs pasakiau: „Ir aš katalikas, ir tu katalikė, tai priglausk vargšą kaimyną.“ Dingo aštrialiežuvė iš kiemo žaibo greičiu. Tokių istorijų turiu į valias. Kita vertus, yra žmonių, kurie patys atveža savo noru dovanų globos namams ir mes mielai jas priimame, nes tikrai turime, kur panaudoti. Renovuotas, jaukus, gražus ir šiltas pastatas, įrengti visi patogumai, skanus šiltas maistas tris kartaus per dieną, čia pat koplyčioje aukojamos Mišios, renginiai įvairūs. Senoliai gyvena maksimaliai pilnavertį gyvenimą. Jie laisvai vaikšto, kurie gali vaikščioti, žiūri TV, skaito, bendrauja, dalijasi prisiminimais, juos lanko giminės, ir draugai, jei tik nori.

Globos namuose gyveno labai varginga močiutė, kuri turėjo sūnų Mikutį (taip jį vadino). Tas Mikutis atvažiuodavo lankyti motinos, kai tik ji gaudavo pensiją ir čia pat ją pragerdavo. Saugodavau tą močiutę, vejojau tą Mikutį. Sykį gavęs žinią, kad ir vėl Mikutis prisistatė, atėjau į jos kambarį ir… sustingau tarpduryje. Močiutė sėdėjo ant kėdės prie lovos ir glostė jos lovoje miegantį, šiltai apkamšytą Mikutį. Suspaudė širdį, nieko nesakiau daugiau aš jai. Bet supratau vieną dalyką: motinos meilė yra besąlygiška. Jai baisiau matyti kenčianti sūnų, nei kentėti pačiai. Dažnai mes smerkiame, teisiame žmones, tačiau neturime teisės to daryti, nes niekada nesužinosime visų aplinkybių, dėl ko žmogus elgiasi vienaip ar kitaip…“ – svarstė kun. Marijonas.

Lyg ir viskas pasakyta, tik gaila, kad tie, kam labiausia reikėtų įsiklausyti į šį pasakojimą, to nepadarys, jie net nesupras, nes šalutinis „viruso“ poveikis – savikritiškumo nebuvimas. Leiskim būti laimingiems kitiems, ir patys tapsime laimingais!

Autorės nuotr.