Dysnos lyguma!.. per ją nuringuoja ryčiausias Lietuvos vieškelis. Griežlės groja didžiausioje ne tik Aukštaitijoje, bet ir Lietuvoje lankoje, kuri plyti 12 km į ilgį, 4 km į plotį. Etnografiniai kaimai – Galalaukiai, Dysna, Vosiūnai – mena didingą ir dramatišką lietuvybės išsaugojimo praeitį. Čia, pasak šieno grėbėjėlių dainos, seserėlių šienas grėbta, pradalgėliai mušta, visuos papieviuos šaltinėlių lietuviškai šnekėta. Nesurusėjo, nesulenkėjo, nesugudėjo, nors ir rinkdavosi gražuoles gudaites iš anapus Dysnos, Birvėtos upių, Kukučių, Pivorų, Lazinkų, Radiškės, Piemenų kaimai ir kaimeliai. Šiose apylinkėse tautosakininkų karalius Norbertas Vėlius užrašė daugybę „pačių lietuviškiausių, kelių šimtmečių senumo dainų, į stebuklus panašių pasakų“.

Dysnoje 1865 m. įsteigta pirmoji mokykla. XX a. pradžioje turėta lietuviško rašto žmonių. Lietuvybės žiburiu švietė knygnešys ir kaimo daraktorius Mykolas Gylys.

Ryčiausiu Lietuvos pakraščiu nuo Dysnos link Drūkšių keliavo kalbos tėvas Kazimieras Būga. 1911 m. vasarą profesorius tyrinėjo pagudės apylinkių lietuvių tarmes ir „buvo nustebintas kalbos lobiais“.

Sustokime po Vosiūnų kaimo šermukšniais. Tai unikali vieta geografams, meteorologams, ekologams. Tai auksinis saulės sostas. Vosiūnuose pirmiausia Lietuvoje pateka saulė. Kol šviesusis josios spindulys nuo čia pasiekia Baltiją, pažadindamas aukštaičių miškus, nutvieksdamas Lietuvos vidurio lygumas, perkopdamas Žemaičius, pasak vosiūniškių, gegutėlė prie Dysnos beveik pusvalandį prikukuoja.

Prof. Č. Kudaba nustatė: saulė Nidos kopose pateka dvidešimt keturiomis minutėmis vėliau negu Vosiūnuose.

Drūkšius apdainavo Maironis

Kelionė link buvusio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės perlo (tokiu vardu didžiausiąjį ežerą 1579 m. pavadino šviesuolis valdovas Steponas Batoras) pradėkime nuo gaidžių miestelio – Gaidės. Pirmąsyk šią vietovę, kurios žmonės dvarui augino balsingiausius gaidžius, istoriniai raštai mini 1514 m. Tada Gaidė priklausė Drūkšių valsčiui. Už Gaidės – Vilkabalės miškai. Iš kaimų pavadinimų (Babrūša, Berženiškė, Varniškiai, Šaškai, Vilkuočiai, Vilkaragis) galima spėti apie seną vandenų ir miškų kaimynystę. Ežerai, miškai maitino vietinius žmones. Klestėjo senoviniai verslai.

Ištisi kaimai, ištisos šeimos mezgė kanapinius tinklus. Vaikai peržiem nunerdavo iki 20, o šeima – 300 sieksnių tinklų. Šio krašto tinklai garsėjo visoje Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Vokietijoje. Antai 1912 m. iš Dūkšto stoties išvežta 800 tūkst. sieksnių tinklų. Jie pasiekdavo ir Suomiją.

Mokėta Drūkšių apylinkėse ir kitų amatų: kalkes degti, degutą virti, sandarias ledaines įrengti, skiedras stogams plėšti, valtis, eldijas skobti ir pinti. 1938 m. ties Jodinių kaimu audra išplovė valtį, padarytą iš karklo vytelių ir užglaistytą derva.

Drūkšių ežeras! Ežeras milžinas, tyvuliuojantis 45 kv. km plote. Giliausia gelmė – 24,5 m. Apsukti ežerą norėdamas, beveik 70 km turėtum sukarti.

Vytauto Didžiojo laikais ežeras buvo vadinamas ežerų dievaičio Drisvyčio vardu. Didžiausioje Pilies saloje stovėjo galinga tvirtovė. Panaši į Medininkų, Lydos pilis. Pilių tyrinėtojai Drisvyčio pilį sieja su Vytauto Didžiojo ir dar ankstesniais laikais – XI a. Pilis buvo stipri gynybos nuo Padauguvio kalavijuočių tvirtovė. Ji įėjo į Šventupio, Breslaujos pilių sistemą.

Drūkšių ežeras – tarsi lietuvybės veidrodis. Seniau ežero salos ir gelmės vadinosi lietuviškais vardais: Meškine, Gimbe, Žilvytine, Beržine, Liepine, Pupine, Džiaugiške. Į ežerą įteka dievupės – Gulbė, Smalva, Ričia. Išteka lakštingalų upelė – Drūkšė. Aplink Visagino, Drūkšių ežerus driekėsi didžiausi Lietuvoje gervynai. Perėjo šimtai gervių. Dvi sidabrinės gervės dabar puošia Visagino miesto herbą.

1913 m. prie Drūkšių ežero lankėsi laisvės dainius Maironis. Jis pavadino Drūkšius mažąją Baltija. Plaukiojo valtimi. Žvelgė į ežero platybes iš Pilies salos sodo. Pagautas įkvėpimo, parašė:

Tekėjo mėnuo. Iš kalnų
Žiedai kvepėjo jazminų
Žavėdami jausmus.
Tarp žalio ežero bangų,
Toli nuo triukšmo, nuo vargų,
Laivelis supa mus.

Po metų eilėraštis pasirodė rinktinėje „Pavasario balsai“.