Rašydama straipsnio pavadinimą, leidau sau šiek tiek pasvajoti, nes norom nenorom vis grįžtu prie temos „Ignalinos dabartis ir ateitis“ ir bandau ieškoti konkrečių atsakymų. Per paskutinius kelis mėnesius viešoje erdvėje išgirstos įvairios mintys kažkodėl vedė į vieną ir tą pačią mintį – Ignalinos, miestelio prieš 150 metų įkurto prie pirmojo Lietuvoje geležinkelio ruožo Sankt Peterburgas–Varšuva, ateitį.

Iš pradžių mane  nuliūdino AB „Lietuvos geležinkeliai“ drakoniškas žiniasklaidos puolimas. Pretenzijos įmonės administracijai tiesiog akivaizdžiai „užsakytos“, turint labai aiškių ir konkrečių tikslų. Toks jau mūsų lietuvių žemdirbių būdas, deja, persikėlęs ir į didžiuosius miestus, kur didžiąją elito dalį sudaro tie patys žemdirbiai, susipynę su lenkais, gudais ir kitais Lietuvą mylinčiais kitataučiais. Taigi, kol patriotišku ritmu plazdančias širdis nešiojome privatizacijos labirintais ir švaistėme šalies turtą į visas keturias puses, šalies monstras „Lietuvos geležinkeliai“ dirbo. 26-erius veiklos metus, kasmet, įmonė  dirbo vis pelningiau. Akcizo mokesčių už dyzeliną per metus ši įmonė sumoka apie 10 mln., o ar kas nors matė autostrada riedantį šilumvežį? Šie pinigai skiriami kelių priežiūros fondui, tačiau traukiniai važinėja savo keliais, kurie prižiūrimi ir remontuojami savo lėšomis. Negana to, šioje bendrovėje  visoje šalyje dirba apie 10 tūkst. darbuotojų ir dar apie 2 tūkst. darbuotojų įdarbinta LG dukterinėse įmonėse, iš kurių darbo užmokesčio visi gauna kur kas daugiau nei minimumą. Kuo ir kam iš tikrųjų užkliuvo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir ar tikrai ten tiek nuodėmių? Galvokime, brangieji! Kas paneigs, kad iš įmonės išėję vadai neišsineš milijardų vertos informacijos ir… krovinių pervežimo, o valstybei paliks bėgius… arba kas paneigs, kad toks „išpūstas“ geležinkelių reikalas negali būti tiesiog žingsnis link privatizavimo už „kapeikas“. Tada per kokį trejetą metų privatininkai nustekentų įmonę, apleistų traukinių kelius ir vėl valstybei parduotų už padorią sumą. Tokių pavyzdžių Europoje juk  turime. Tikėkimės, kad dar nevėlu valstybės vadovams keisti taktiką.

Taigi, kuo čia dėta AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir Ignalinos ateitis? Daug priežasčių ir dar daugiau galimybių. Pirmiausia – Ignalina – miestas susikūrė, kai atsirado geležinkelis. Kodėl negalima tuo pasinaudoti, įkuriant  novatorišką LG ir Ignalinos muziejų, plėtojant apskritai susisiekimo ir transporto temą, pagerbiant  žmones, tiesusius tą geležinkelį, prižiūrėjusius jį. Žinoma, muziejus turėtų būti strateginėje vietoje, traukiančioje lankytojus.

Dar viena priežastis – geležinkelininkų stovykla prie Gavaičio ežero. Per sezoną čia apsilanko tūkstančiai žmonių, kurie yra potencialūs  mūsų turistai, mūsų sėkmės šaltinis, kurį kažkodėl ignoruojame. Galima būtų sugalvoti puikų įdomių, lankytinų objektų planą ir pateikti tai stovyklaujantiems vaikams bei jų tėvams kaip programos dalį. Per sezoną stovyklauja  kelios jaunimo ir vaikų pamainos. Tokiu būdu būtų skleidžiama informacija ir žinia apie Ignaliną. Žinoma, jei mes sugebėtume užkabinti ir sudominti žmones. Juk reikia tiek nedaug. Štai jums ir reklama! O jei dar pridėti, kad čia kasmet vyksta tūkstančius žmonių sutraukiančios geležinkelininkų ir susisiekimo darbuotojų šventės! Kur mes būname tuo metu?

Kalbėdamas apie mūsų pačių ir mūsų įvaizdžio kūrimą, negali nematyti vieno šiurpą keliančio objekto. Tai valkatauti mėgstančių žmonių užimtas griūvantis trijų aukštų mūrinis pastatas,  Aukštaičių g. 4. Apsilankiau jame ir aš. Nuo pirmo aukšto iki palėpės viskas „išdabinta“ buteliais, nuorūkomis, maisto likučiais ir žmonių išmatomis. Šviežiai išmintas takelis liudija, kad čia veiksmas vyksta ištisus metus, nepaisant speigų ir karščių. Kita vertus, turbūt labai romantiška gurkšnoti kokį marmalą, traukti dūmą ir iš aukštai stebėti mieląją Ignaliną. Gali pasijusti aukštybėse gal net Dievu!

Kadangi mes tik žmonės, bandykime pasvajoti. Apie Ignalinos ateitį ir šio pastato atgimimą ant Lūšių kranto šįkart svajojau ne viena. Rutulioti mintis padėjo ANP darbuotojas, „žavingojo“ pastato kaimynas Andrius Juodelis. Žodis po žodžio ir nupiešėme gražų vaizdą. Manome,  čia galėtų iškilti gražus informacinis centras, kuriam vadovautų ne formalus, o degantis idėjomis ir Ignalinos ateitimi žmogus ir jo komanda. Šiame centre galėtų būti ne tik lankstinukų, bet ir vaizdinės medžiagos, atspindinčios Ignalinos gamtą, jos turtus ir unikalumą. Dar čia galėtų įsikurti svarbiausi objektai ar jų filialai, susiję su informavimu, gal redakcija ar Ignalinos TV. Užsukę čia žmonės galėtų (kad ir už simbolinį mokestį) naudotis sukauptais žurnalistų archyvais, nuotraukomis. Videotekoje galima būtų pamatyti filmuotos medžiagos iš Ignalinos ir jos apylinkių visuomeninio gyvenimo. Juk tiek daug lieka nepamatyta iš renginių, susitikimų, o žmonės juk dirbo, stengėsi… Dar čia galėtų būti ir knygynėlis. Jo būtinai reikia Ignalinai. Galbūt žmonės čia galėtų  užsisakyti norimų knygų, kurios būtų pristatomos į knygyną, tarkime, be pristatymo mokesčio. Tai jau patrauklu. Galėtų vykti ir, tarkime, Vokietijoje įprasti ir labai pasiteisinę, skaitymo vakarai ar kažkas panašaus. Na, ir desertui – kavinukė ant stogo, kurioje galėtum mėgautis  Ignalinoje gaminamais skanėstais, kuri būtų ne greito maisto užeiga, ir ne valgykla, o stilinga, skoninga ir Ignalinos įvaizdį formuojanti jauki susitikimų vieta. Mūsų tikslas būtų pasiektas, jei turistas iš Oslo, dirbdamas savo įprastą darbą, svajotų apie Ignalinoje gertą arbatą su pasakiško skonio bandele.

Gražios svajonės?! Žinoma, jos užgimė ekspromtu ir nėra tobulos, tačiau laiko turime. Juolab, kad kol kas su šiuo griūvančiu pastatu ne ką tepadarytume. Dar 2016 m. gruodžio 23 d. per spaudos konferencija pasidomėjau, koks šio pastato likimas. Rajono mero Henriko Šiaudinio teigimu, dabartinis pasato šeimininkas UAB „Ignalinos statyba“ vykdo bankroto bylą. „Akivaizdu, kad su šiuo pastatu jie nieko nedarys. Mano žiniomis, netrukus turėtų pasibaigti  bankroto eigos terminai ir šis pastatas atiteks Turto fondui. Tada, žinoma, Turto fondas organizuos jo pardavimą aukciono būdu ar pasiūlys savivaldybei. Bėda ta, kad šis pastatas tam tikra prasme yra be pamatų. Pamatai yra silpni ir neatitinka statybos reikalavimų, o šio pastato nugriovimas ir aplinkos sutvarkymas kainuotų didžiulius pinigus, tad kol kas sunku prognozuoti jo ateitį“, – sakė H. Šiaudinis.

Nesvajosi ir nedarysi – neturėsi. Kviečiu, mieli ignaliniečiai, ir jus pasvajoti. Visi, kurie turite  minčių ar idėjų, kas turėtų atsirasti vietoj Aukštaičių g. 4 stovinčių griuvėsių, skambinkite, rašykite ar užsukę į redakciją papasakokite.

Autorės nuotr.