Skip to content

Pirmas karas gimsta šeimoje

MI informacija

O, Dieve! Mane taip sujaudino vaikų kapai. Nežinau, galbūt dėl to, kad liko tiek lopšinių, tiek dainų nesudainuotų, nepasakytos pasakos. Vaikai sapnuojasi mamoms galbūt dėl to, kad žemėn jie nusinešė save, savas mintis, savas dainas, savo meilę. O gyvas, begalinis skausmas ir meilė lieka tikrų mylinčių motinų širdyse. Tik iš vaikystės atplaukia tylios pasakos, vaikiškas juokas, kalbantys medžiai, atplaukiančios beribės upės. Grįžkime ten, kur dilgėlės būna raganom, kur gėlės moka verkti. Grįžkime, kad suprastume, kad niekas blogio lopšy neliūliuoja, jį užaugina žmonės. Tik šeimoje gimsta pirmas karas. Ne okupantų galvose – šeimoje, kai tėvas su mama barasi. Žinok, ateis tas laikas, kai karą vaikas tau paskelbs rytoj. Ir nebelauks, kada pikta patėvio ranka stvėręs jį už rankos užpils akis kruvinais dažais.

Kaip gerai, kad mums dar kalba medžiai, kad yra tiek daug paslapties žmoguje, ir blogai, kada upės pasidaro trumpos, o keliai siauri…

Kažkas gyvybę atiduoda taikai,
Kažkas prieš ją – atominius ginklus…
Išgelbėki! Apsaugok savo vaiką,
Kad jis rytoj išgelbėtų kitus!…

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje