Skip to content

Kodėl visada svarbu kalbėti apie duoną?

MI informacija

Vasario penktoji – šv. Agotos diena, dar vadinama Duonos diena. Pasak etnologų, šioje šventėje susijungę pagoniški ir krikščioniški papročiai. Tądien bažnyčioje šventinama duona turi didelių galių: ji sauganti namus nuo ugnies, jos gabalėlis apsaugos miške nuo gyvatės įkandimo. Ko gero, neretas šiuolaikinis vairuotojas turi tokios duonos mašinoje ir tikisi, kad ji padės išvengti eismo nelaimės. O ką apie duoną apskritai žino ir ką mąsto šiandieniniai mokiniai? Juk dabar pasaulyje kasdien jos kepama apie du tūkstančiai rūšių. Tolo nutolo tie laikai, kada vaikai gyvai namuose matydavo visą duonos kelią, o pagarbaus elgesio buvo mokomi pirmiausia savo tėvų ir senelių.

Mūsų gimnazijos pradinių klasių mokytoja Aldona Misiūnienė – tikra etnokultūros žinovė, daugybę metų savo ugdytinius mokanti ir liaudies dainų, papročių. Tad kalbą apie duoną pirmiausia pradėjo su savo trečiokais. Integruotose pamokose su jais ir maišėduonelę, ir kepė (tikrą krosnį, žinoma, atstojo elektrinė). O kol duonutė kepė, jie ir kepimo papročius prisiminė, ir dainų apie rugelį tyliai padainavo, nes kepant triukšmauti ar išsižiojus būti jokiu būdu negalima. Skanumėlis, sako, buvo tą duonutę ragauti! Juk ne bet kur, o mokykloje pačių iškepta!

O kitądien po šv. Agotos gimnazija sulaukė svečių iš Naujojo Daugėliškio mokyklos-daugiafunkcio centro. Jie kasmet Duonos dieną stengiasi kaip nors paminėti, o šįmet septintokai ir aštuntokai su savo auklėtojomis Neringa Mudėniene ir Brone Česliokiene nutarė duonos kelią mūsų gimnazijos muziejuje apžvelgti, senovinius daiktus savo akimis pamatyti, savo rankomis pačiupinėti. Kaip tarė, taip padarė: duonos ir pyragų prisikepė, net sūrį suspaudė ir atvažiavo. Pirmiausia svečius pakvietėme į bendrą pamoką aktų salėje. Čia susirinko jau minėti trečiokai su savo mokytoja A. Misiūniene (kas gi gali daugiau už juos apie duoną išmanyti), penktokai su lietuvių kalbos mokytoja Skaidre Pauliukėniene ir šeštokai su lietuvių kalbos juos mokančia Nijole Keraitiene. Šitoks gausus būrys tikrai turėjo ką veikti. Iš pradžių trečiokai su savo mokytoja formulinę pasaką sekė, dainą apie rugelį dainavo ir visus dainuoti pamokė. Paskui visi stojo į bendrą ratelį, kurio veikėjas – tikras rugių kūlys. Temą pratęsė ir įvairių grūdų pavadinimus priminė kitas smagus žaidimas „Maišas yra, rugiai byra“.

Atokvėpiui šeštokas Algirdas Pauliukėnas, jau žinomas kaip tikras pasakojimo meistras, tarmiškai pasekė pasaką apie vilką, norėjusį duonos išsikepti, bet galop pabūgusį, kad labai jau daug darbo tas skanus valgis reikalauja, o penktokai pažėrė krūvą patarlių ir mįslių apie duoną. O jau tada mūsų viešnios surengė smagias varžytuves: viktoriną, kas daugiau apie duoną žino. Varžėsi svečiai ir šeimininkai, bet pralaimėjusių nebuvo, visi stengėsi labai aktyviai atsakinėti.

Daugėliškiečiai pamoką pratęsė muziejuje, kur direktorė Elena Sekonienė ir apie duonos kelią vaizdžiai bei išsamiai papasakojo, ir su krašto istorija bei etnografija supažindino. Svečiai ir lopšį supti bandė, ir muzikos instrumentais grojo, sakytum, į senuosius laikus persikėlė. Jie labai susižavėjo ir muziejumi, ir mokykla. Taigi duona ir čia atliko savo vaidmenį: suvienijo, sutelkė visus į būrį, dvasiškai pasotino. Norėtųsi, kad mokiniai, neperskiriami su mobiliaisiais telefonais ir technologijų spartos verčiami tapti tais pasakos vilkais, kuriems reikia žaibiško rezultato, dažniau stabtelėtų ties kitokiomis veiklos formomis. Smagu, kai tai pavyksta.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!