Vasario 16-oji praėjo maloniai. Sakydama tai, turiu galvoje, kad šį kartą nebuvo visokių perlenkimų ir raginimų švęsti, nebuvo ne tik isteriško „Aš tikrai myliu Lietuvą“, bet ir kažkodėl, bent jau man, senais laikais atsiduodančio klausimo: „Ar mylit ją jūs?“ Kažkaip nejaukiai pasijunti, prisimena: „Tu tarybų valdžios nemyli?“

Tiesa, viena televizija, ta pati, kurios emblema tapo pavadinimas raudoname fone, o diktoriai šventės proga bene vieninteliai apsiėjo be tautinių juostelių, šventines žinių laidas pradėjo reportažu apie tai, kad lietuviai ne švenčia, o važiuoja į Lenkiją pigesnių produktų. Suprask, per šventes svarbiausia naujiena yra ta, kad Lietuvoje gyventi bloga.

Na, o gal žmonėms pigiau apsipirkti irgi buvo šventė, gal tokią galimybę irgi galima atšvęsti? Čia jau kiekvienas kaip supranta.

Kitais metais švęsime Vasario 16-osios šimtmetį. Sveikinimų daugiau bus, renginių. Jau dabar tai šventei ruošiamasi. Štai čia įdomių dalykų aiškėja. Tad trumpam persikelkime į sostinę, kur Lukiškių aikštėje ruošiamasi šio šimtmečio proga pastatyti paminklą Vyčiui. Konkursas surengtas, projektas išrinktas.

Tačiau konkursą organizavo visuomenininkai, kitaip tariant, žmonės, kažką darantys be valdžios pritarimo. Gal todėl Vilniaus meras Remigijus Šimašius nemano, kad toks Vytis turėtų stovėti Lukiškių aikštėje. Jis yra meno, kaip ir kitų dalykų, žinovas, viską išmano.

O kadangi laiko surengti kitą konkursą, išrinkti nugalėtoją, pastatyti paminklą lieka nedaug, R. Šimašius mano, ką ten mano, tiesiog yra įsitikinęs, kad Vytis Lukiškių aikštėje po metų nestovės.

Girdėjau šnekas, kad R. Šimašius neskuba Vyčio Lukiškėse statyti, nes nori Leninui senąją vietą išsaugoti. Koks šmeižtas, ar ne? Liberalai, žinoma, netoli nuo komunistų nuėję, bet kad šitaip… nesąmonė, ar ne?

Tik kodėl Vilniaus valdžiai taip su paminklais nesiseka? Ne, kokiam nors Zapui greitai pastato, bet kai reikia lietuvišką idėją pagerbti, „susiduriama su problemomis“.

Štai iki kitų metų veikiausiai nebus pastatytas ir paminklas Jonui Basanavičiui, vadinamam tautos patriarchu. Vieta tarsi ir išrinkta, konkursas tarsi buvo paskelbtas, bet žinovams nė vienas projektas netiko.

R. Šimašius aiškina, kad laiko maža. Kad ankstesnė Vilniaus valdžia, irgi save liberalu vadinęs Artūras Zuokas, nieko nedarė. Bet gal, sakau, tiesiog iš Briuselio pritarimo nebuvo gauta? Tikrai nesakau – iš Maskvos.

O Žaliojo tilto balvonų, kurie dabar nuimti, R. Šimašius iš Vilniaus išvežti neleidžia. Norėjo, kad juos Lietuvos dailės muziejus eksponuotų, bet šis jų kratosi, matyt, meno juose neįžiūri. O R. Šimašius pasiduoti nenori…

Štai tokį patriotiškumo pavyzdį Vilnius rodo. Užtat praėjusi Vasario 16-oji čia buvo gerai paminėta. Tiesa, tie renginiai daugiausia buvo valstybinio lygio, Prezidentė juose dalyvavo, Seimo nariai, ministrai.

Visa tai žiniasklaida nušvietė. Gerai nušvietė, plačiai. Šimtmečio renginiai bus dar plačiau ir geriau nušviesti. O kol kas – gal atkreipėte dėmesį, kas Europoje darosi? Ne, aš ne apie Miuncheno saugumo konferenciją, o apie neramumus Prancūzijoje.

Didžiuosiuose Prancūzijos miestuose savaitę vyko, o gal dar ir nesibaigė, neramumai. Kaip pranešinėjo „Euronews“, policijos veiksmais nepatenkinti atvykėliai, daugiausia iš Šiaurės Afrikos, degino mašinas ir plėšė parduotuves. Bet apie tai nereikia kalbėti, juodaodžiai atvykėliai musulmonai yra geri. Lietuvos žiniasklaida nesakė, kad Prancūzijoje niekas nevyksta, ji tiesiog apie tai nieko nesakė.

Užtat buvo pranešta, kad rytuose, kaimyninėje Baltarusijoje, „batka“ įvedė „veltėdžių“ mokestį. Jo esmė tokia: asmenys, per metus išdirbę mažiau kaip 183 kalendorines dienas, turi už tuos metus sumokėti maždaug 224 eurus.

Mūsų žiniasklaida tą mokestį pavadino sovietiniu, nes anais laikais nedirbantieji buvo priverstinai įdarbinami ir niekas jiems pašalpų nemokėdavo. Bet kyla įtarimas, kad šį mokestį „batka“ galėjo nuo mūsų PSD mokesčio dirbantiems pensininkams ir emigrantams nusižiūrėti. Kažin, kokį mokestį dovanų mes Vasario 16-osios šimtmečiui gausime?