Vasario 18 d. gražią ir jaudinančią šventę savo mylimam liaudies meistrui Teofiliui Patiejūnui surengė Šiūlėnų kaimo bendruomenė. Paminėta medžio drožėjo ir tapytojo 75-erių metų sukaktis. Jubiliatą sveikino savivaldybės, seniūnijos, bendruomenės atstovai, kaimynai, giminaičiai. O jis pats sakė nemėgstantis švęsti savo gimtadienių, bet kad jau buvo gražiai pakviestas, tai neatsisakė. Kalbėti menininkas apie save irgi nemėgsta. Prieš šventę sakė kelias naktis nemiegojęs ir labai jaudinęsis.

Savamokslis menininkas gimė, užaugo ir dabar tebegyvena Prociūnų kaime. Gimtojoje sodyboje šeimininkauja vienas, čia gimsta jo kryžiai, stogastulpiai, meniškos skulptūros. Nuo mažų dienų Teofilį sužavėjo piešimas, mokytojai jam pranašavo dailininko ateitį. Vėliau tapyba tapo jo pomėgiu ir aistra. Drožinėti vyras pradėjo visai atsitiktinai, kaip pats sako, jei moki piešti, tai nesunku ir drožinėti. T. Patiejūnas baigė Ukmergės žemės ūkio aukštesniąją mokyklą, tačiau mechanizacija jam taip ir liko tolima bei nemiela. Keletą metų skalsesnės duonos ieškojo Rusijos platybėse, o grįžęs dailininku dirbo Ignalinos kultūros namuose, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato meno dirbtuvėse, Aukštaitijos nacionaliniame parke. T. Patiejūno drožiniai puošia Juodkrantės Raganų kalną, Rokiškio Miliūnų ansamblį, liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Net 25 skulptūras jis sukūrė Stripeikių senosios bitininkystės muziejui, vien tik Daugėliškio seniūnijos kaimuose rymo 14 jo kryžių. Naujausias didesnis darbas – 2011 m. rugpjūčio mėn. Kačergiškės bažnyčios prieigą puošianti medinė skulptūra, skirta 1831 m. sukilimo dalyviams. Tais metais už nuopelnus krašto kultūrai T. Patiejūnui Ignalinos rajono savivaldybė skyrė Miko ir Kipro Petrauskų premiją. Šventės proga Šiūlėnų kaimo seklyčioje buvo surengta menininko eskizų ir mažųjų drožinių paroda, na o daug jo paveikslų nuolat puošia šias patalpas. 

„Dėkojame jums už gražius darbus, už tai, kad sugebate prakalbinti ąžuolą, kad paliekate prasmingus tautos kultūros ženklus, puoselėjate aukštaitiškos drožybos ir liaudies tapybos meną“, – sveikindamas liaudies meistrą ir linkėdamas jam ilgų gyvenimo metų ir sveikatos sakė savivaldybės mero pavaduotojas Laimutis Ragaišis. Seniūnas Juozas Paukštė dėkojo Teofiliui už visus jo seniūnijai sukurtus darbus, linkėjo tvirtybės ir naujų kūrybinių minčių.

Turėjo už ką padėkoti ir Šiūlėnų bendruomenės pirmininkė Marijona Lukaševičienė, dažnai su įvairiausiais prašymais aplankanti drožėją. „Didelis džiaugsmas gyventi šalia tokio menininko. Jis niekada neatsisako pagelbėti, o jo dideli ir maži drožiniai spinduliuoja meilę žmogui ir tėvynei“,– sakė M. Lukaševičienė.

„Ko tik nepaprašydavai, Teofilis viską padarydavo. Mums pagrodavo armonika, o kai lalaudami eidavom prašyti kiaušinių, jo dovanojami būdavo išskirtiniai – visokiais paveikslėliais išpiešti…“– apie kaimyną pasakojo renginyje dalyvavusi žinoma sportininkė Ramunė Arlauskienė. Na o pusbrolis Vidmantas prisiminė savo vaikystę, kai Teofilis jam į sąsiuvinį būtų nebūtų dalykų pripiešdavo. Kaimo žmonių požiūris į menininkus, pasak giminaičio, nebuvo labai palankus. Taigi ir Teofilis laikytas keistuoliu, o jo spalvingas gyvenimas daugeliui atrodė nei šioks, nei toks. Tačiau Dievo duotas talentas, darbštumas ir atviraširdiškas paprastumas papirko žmonių širdis. Dabar jį visi tik dailininku ir tevadina, o pajuokaudami vis palinki dar ir žmonos pasidairyti.

Po visų sveikinimų ir linkėjimų romantišką koncertą liaudies meistrui ir visiems jo svečiams dovanojo Didžiasalio dainų ansamblis „Vėtrungė“ (vad. Valentina Sinkevič). Visos dainos, rodos, taip ir taikė menininko širdin. Smagu buvo Teofiliui būti, klausytis, matyti ir jausti jam dovanojamą gerumą, tarsi stebuklingai sugrįžusį, jo paties per tuos metus išdalintą.

Teofilis – lyg tas gerai išlaikytas ąžuolo gabalas – vis dar tvirtas, žvalus, geros nuotaikos ir mylintis gyvenimą. Gyvenimą, per kurį eina širdies vedamas, laisvas kaip paukštis ir visada jaunas. O visų svarbiausia jam kurti, puošti savo kraštą ir Lietuvą.