Jos abi pro duris, aš greičiau į parduotuvę. Parsitempiau tris dėžes „Kvietinės“. Iš patirties žinau, kad be „Kvietinėje“ slypinčių laipsnių niekam nepavyko nei naujagimiui vardo išrinkti, anei su draugais rimtai pabendrauti. Oi, kaip man pasidarė be galo nyku ir liūdna vienam. Tokia baisi tyla, pikčiau, negu ledinis šaltis, negu vidurnakčio tamsa. Girdžiu, kaip voras sienomis šliaužioja, kaip kepenyse pro akmenis graužiasi neprasigraužia tulžis. Ai, išsitraukiu vieną butelioką. Na, galvoju, reikia traukti pas draugus širdį nuraminti. Dėl viso pikto į kelnių kišenėje įsikišau antrą buteliuką, nes pajutau, kad tyla mane pasmaugs. Ir staiga, netikėtai – kad jį perkūnai, kaip laiku! – įvirto Balčius, mano likimo brolis. Apšepęs, atsisagstęs. Nei šioks, nei toks. Mes tą butelioką tuojau pat atkimšom. Bute pasidarė jaukiau, šilčiau, vėl buvo galima gyventi. Aplaistydami žmonos ir uošvės išvykimą, sukirtome visus kotletus.

Ką daryt, reikia blynus kept. Susiradau bufete du kilogramus miltų. Pusė supyliau į puodą, šliūkštelėjau vandens. Matyt, jo padauginau, gavosi skysta pliurzė. Tada supyliau likusius miltus. Kai pradėjau maišyti, pamačiau, kad miltų padauginau. Vėl šliūkštelėjau vandens. Ir vėl nepataikiau. Vėl gavosi skysta pliurzė. Nubėgau pas kaimynę, pasiskolinau dar du kilogramus ir vėl maišiau, vėl pyliau vandenį, vėl maišiau ir vėl gavosi pliurzė. Puode nebetilpo, supyliau į kibirą. Išmaišiau. Vėl gavosi pliurzė. Pasiskolinau dar du kilogramus miltų, vėl maišiau. O druskos tai pamiršau, biesas žino, kiek jos reikia kibirui. Kai uogienė verda, tai žinau, kad cukraus kilogramas ant kilogramo. Supyliau ir druskos apie kilogramą. Padauginau. Pripyliau vandens. Vėl viskas velniop nuėjo. Nusibodo. Tešla užrūgo, pradėjo lipt per kibiro kraštus. Užpykęs stvėriau kibirą, išnešiau prie konteinerio ir palikau – tegul šunys laka.

Pakol aš terliojaus su tešla, vėl Balčius atsibaladojo su draugais. Pradėjome tartis, kaip ir kas bus kovo 8-osios dieną. Pavėlavęs Kaušpėda, vos tik įskridęs pro duris, kad surėkė ne savo balsu:

– Vyrai! Išmušė valanda! Maniškę su greituke išvežė į gimdyklą… sakė,  gims sūnus…

Mes jį visokiais būdais drąsinom, raminom. Laiko veltui neleidom – vėl atkimšom butelioką ir pradėjom rinkti vardą. Aš jam patariau nupirkt pistonų ir šautuvėlį. Sakau, pakabink virš vežimėlio vyriškumui pabrėžti, rūpinkis, mokyk kalbėti trimis kalbomis, o ketvirtą išmoks mokykloje.

– Vyrai, susikaupkim, išrinkit tokį vardą, kad skambėtų.

– Tegul būna Tauras…

– O jeigu užaugęs visai nebus panašus į taurą, a? Kaip tada? Taurele vadinsi? Tokiu vardu yra kavinė, toks vardas žmogui netinka. Žmonišką vardą sugalvokit.

– O aš žinau, tebūnie Darius.

– Ką? Kiek atsimenu iš istorijos, Darius buvo persų karalius, kuris visus karus pralaimėdavo. Nevykėlis kažkoks.

– Žinau! Vytautas.

– A-jau! Pašauk gatvėje „Vytuk“ – tuoj penki ar šeši atsisuks.

– Tai tada Tomas.

– Pusė Anglijos vyrų Tomai.

– Gal Dobilas? Klausykit, koks gražus vardas. Dobilėlis…

– Eik tu sau! – aną vasarą buvau kaime, klausau – gi veislinį jautį šaukia Dobilu, o eržilą – Ąžuolu. O jau karvės tai visos – Žibutė, Ramunė, Žvaigždutė.

– O gal Tadas?

– Na, jau ne. Mokykloje tuoj duos pravardę: Tadas Blinda, Tadas Glinda.

– Tuomet Simas ir taškas. Šitas vardas tikrai prilips.

Vėl nuėjau prie dėžės skaičiuoti butelių. Reikia gi draugus pavaišinti.

-Oi, vyriokai! – sušuko Balčius. Ir aš savo pačiūtę su uošviene išsiunčiau į koncertą. Sakau, seniai nebuvote, eikite pasilinksminkite kovo 8-osios proga. Nors dviems dienoms eikite. Išsiversime ir be moterų, tik pietus išvirkit. Jos pro duris, aš paknopstom pas jus. Tai va, pradėkime pasitarimą moterų pagerbimo klausimu.

– Ką čia daug svarstyti: nupirkim po gėlę, nueikim už jas į parduotuvę, atneškim pieno, kambarį iššluokim. O be to, apskritai, sunku suprasti, kam ta moterų diena reikalinga? Kur nors Afrikoje – tai aišku: moterys turi susiburti ir kovoti už savo teises. O pas mus? Jos ir taip absoliučios monarchės, prezidentės ir finansų ministrės. Nežinau, vyrai, bet aš susigraudinau. Ką pirkt ir kokio dydžio ta dovana turi būti. Reikia pasiskolint pinigų dovanai.

– Ar tu durnas! Parduok laikrodį, sakyk pametei. Dovanai užteks ir dar liks.

– O man ką daryt? Pajamų neturiu, daug vilčių dėjau į jus. Sakau, gal stiklainius priduot? – sunerimo Balčius.

– Deja, mes tau niekuo padėt negalim, patys sėdim be pajamų.

– O, Balčiau, tu savo armoniką parduok. Užteks visiems po penkis eurus ir tau dar liks. O dabar užtraukim visi draugiškai: „Skinsiu raudoną rožę…“ Tai ir bus pati gražiausia muzikinė dovana.

– Klausykit. Ale kokie durni papročiai! Tik materialinės vertybės, tik dovanos… Gal geriausia visai be dovanų? Šventės proga pasižadėkim, pavyzdžiui, negerti, nerūkyti, nesikeikti, plauti laiptus…

Po visų apmastymų vėl nuėjau skaičiuoti butelių. Tirpsta, oi, tirpsta…

Ilgai tylėjęs prabilo Kisielius.

– O maniškė kad iškrėtė šposą man. Ir vis ta uošvienė, višta nesusitupėjusi, su savo liežuviu. Parėjau namo vakare kaip žmogus, tyliai užlindau už širmos, sėdžiu, klausausi ir girdžiu uošvienė, kaip gyvatė,iškišusi geluonį tardo maniškę:

– Tai kur gi tas tavo Kisielius? Kodėl laksto kaip briedis neraliuotas, galvą išrietęs?

– Ko čia dabar klausinėji? Pati žinau, kad nėra. Kaip išėjo tikrint skaitiklių, taip ir negrįžo iki šiol. Nežinau nei kam skambinti, nei kur ieškoti. Todėl ir pikta. Pareis, užmušiu, jei bus išgėręs, kočėlu visus šonus ištvatinsiu…

Sėdžiu už širmos, drebu, dantys braška ir galvoju: bus paskutinioji, labai jau karingai nusiteikusios.

Sėdėk nesėdėjęs, reik pasirodyt. Išlindau, nei aš girtas, nei ką, tik paragavęs. Pajutau, kaip maniškės pyktis garuoja. Ką ten kočėlas! Kai pamatė mano nekaltą šypseną, blizgančias akis, visai praskydo. Bet pamačiau, kad jau artinasi lūpas sukandusi, vienoj rankoj kočėlas, o kita man per ausį paukšt, paukšt, iš vienos pusės ir iš kitos – paukšt, paukšt. Mano akys kaip buliaus tik paraudo, įsidegė kaip mašinos pažibinčiai. Dairausi, ką čia nutverti ir vožti atgal. Griebiau stalinę lempą, bet tik užsimojau ir susmukau kėdėn, rankom susiėmiau apdaužytas ausis ir pradėjau verkti. Sausu vynu kvepiančios ašaros riedėjo kaip du latakėliai nuo stogo.  Dieve, Dieve, kodėl aš toks durnas? Kam taip anksti išėjau iš boso gimtadienio? Sakau – žmona laukia, jau bėgsiu. Kur jūs matėt tokį asilą? Pats savo noru iš rojaus į pragarą… oi, kaip susigraudinau, vyrai…

Vyrai bėdas savo pasakoja, o aš vos spėju butelius iš dėžės traukti, kaip žuvį iš eketės. Neiškenčiau ir aš.

– Ša, broliai! Klausykit, jeigu aš liurbis paskutinis, Kisielius briedis neraliuotas, o jūs sėdit be pajamų, tai jokių gėlių, jokių įsipareigojimų! Balčiau, grok, o mes visi dainuosim va šitą dainą: „Šoka basos raganaitės, trypia smagūs velniai!“ Tai ir bus paskutinė muzikinė dovana mūsų girnapusėm, kai grįš iš gastrolių.

Vidurnaktį smigom kas kur. Nubudau anksti ryte ir aiškiai mačiau, kad jau aušta kovo 8-osios rytas. Oi, kas bus, kas bus!…

O bus tai, kad pasiutpolkę tryps vieni velniai…