Redakcija vėl gavo pilną nevilties žmonos, praradusios vyrą, laišką, kuriame skundžiamasi dėl gydytojų abejingumo, atliekant savo pareigas. Dėl to, pasak laiško autorės, mirė dar gana jaunas, 56-erių žmogus. Laiškas ne anoniminis, yra vardas, pavardė, telefonas, rengiant laišką, juo bendravome. Tai jau ne pirmas toks laiškas apie kai kuriuos mūsų medikus, kurių pavardės, beje, kartojasi vis tos pačios. Todėl šių gydytojų užtarėjams patariu nesvaidyti žaibų redakcijai (kaip jau buvo anksčiau), esą mes gydytojus šmeižiame. Čia ne redakcijos, čia šeimos, likusios be vyro, tėvo, senelio, šauksmas.

Kiekvienas gydytojas duoda Hipokrato priesaiką (Hipokratas – IV a. pr. m. e. žymusis senovės graikų gydytojas, vadinamas medicinos tėvu, medikų priimama priesaika apibrėžia gydytojo etikos principus). Šioje priesaikoje yra ir tokios eilutės: „Visas mano gyvenimas tebūna skirtas tarnauti žmonijai, saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą (…) Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos“ (…) Įdomu, ką Hipokratas pasakytų apie šią istoriją?

„Ši istorija apie tai, kaip gydytojų abejingumas atėmė iš šeimos mylimą vyrą, tėtį, senelį…

Prieš daugiau nei mėnesį mano vyras pasijuto blogai – spaudė krūtinę, dusino. Nieko nelaukę nuėjome pas savo šeimos gydytoją Svetlaną Golevą. Jos diagnozė buvo tokia – nutukimas ir aukštas kraujospūdis. Gydytoja davė suprasti, kad mano vyras ligos ir nedarbingumo lapelio ieško be priežasties. Paniurnėjusi, nepatenkinta visgi ji išrašė receptą vaistams ir nedarbingumo lapelį.

Pas gyd. S. Golevą lankėmės kas savaitę, bet, deja, gydymas ir paskirti vaistai rezultato nedavė, vyro sveikata blogėjo. Gydytoja liepė užsiregistruoti pas kardiologą. Mes taip ir padarėme, bet numeriuką priėmimui gavome tik po mėnesio. Laukėme ir kentėjome. Iki kardiologo konsultacijos likus keturioms dienoms, sekmadienio naktį, vyras vėl pasijuto blogai, kamavo dusulio priepuolis. Šiaip taip jis atslūgo ir mes nekantriai laukėme vasario 20-osios – pirmadienio ryto. Vėl nuvykome pas S. Golevą, vyras jai sakė, kad naktį jam buvo blogai. Gydytoja abejingai pažiūrėjo ir tepratarė, kad ketvirtadienį nueis pas kardiologą ir jis visas problemas išspręs. Supratome, kad priėmimas baigtas ir galime vykti namo. Man trūko kantrybė, ėmiau šaukti – kiek ji dar gali kankinti žmogų? Tuomet bendruomenės slaugytoja padarė širdies kardiogramą, paėmė kraujo. Gydytoja, pažiūrėjusi į tyrimų rezultatus, pagaliau išrašė siuntimą į Visagino ligoninę, tačiau pasiuntė mus į Ignalinos ligoninės Priėmimo skyrių.

Ligoninėje laukėme apie valandą, kol pagaliau teikėsi ateiti budintis gydytojas Aleksandras Krutinis. Šis pažiūrėjo į mano vyrą ir, tampydamas chalato kišenę, pareiškė, kad esą jis turi svarbesnių ligonių ir liepė laukti. Kol apsispręs, kur vyrą guldyti – į Terapijos skyrių ar reanimaciją. Dar pažiūrėjęs į mane pasakė, kad aš ligų turinti daugiau, nei mano vyras. Priėmimo palatoje likome vieni…

Belaukiant, vyrui vėl pasidarė blogai, užėjo dusulio priepuolis. Šaukiausi pagalbos, bet kaip į sieną. Jam trūko oro, prašė vaistų ar deguonies, bet niekas nereagavo. Vyras, gaudydamas orą, puolė į paniką, atidarė langą, vos pro jį neiššoko. Ėmiau tiesiog iš delno girdyti jį vandeniu, nes jokio puodelio nebuvo ir niekas jo nedavė. Kai pagaliau medikai atėjo, vyrą pasodino į vežimėlį ir nuvežė į rentgeno kabinetą. Ten vyras sukniubo, tuomet jį puolė vežti į reanimacijos palatą, bet per dešimt minučių jis mirė. Jeigu gydytojai būtų atlikę savo pareigas, kaip reikalauja Hipokrato priesaika, jeigu pagalba būtų suteikta laiku, žmogus galėjo gyventi. Niekaip netikėjome, kad taip gali nutikti.

Šios, mėnesį trukusios dramos eigoje, supratome – gal reikėjo į tampomas gydytojo chalato kišenes kažką įdėti? Pasidarė kraupu – negi gydytojus valdo vien pinigai? Duosi – gyvensi, neduosi… Praradome jauną vyrą, manau – ir dėl gydytojų S. Golevos ir A. Krutinio kaltės. Ar gali tokie gydytojai ir toliau dirbti?“

Žmona Birutė Bukauskienė
Vidiškės