Skip to content

Meilės, patyčių ir smurto ištakos – viename lopšyje

Lina RAGINYTĖ

„Mylėjau tave taip stipriai, kad nepraleidau pro pirštus nė vieno tavo nepagarbaus žodžio ar veiksmo. Mylėjau tave taip stipriai, kad leidau tau būti tuo, kas esi, o ne tuo, kuo tave norėjau matyti. Bet visų svarbiausia – mylėjau tave taip stipriai, kad drįsdavau pasakyti tau „ne“, o tu manęs už tai nekęsdavai. Ir tai buvo visų sunkiausia.“ Šiuose žodžiuose sudėta viskas, apie ką specialistai ir žinovai prirašę ir teberašo aibes studijų, straipsnių, tiriamųjų darbų. Būtent šiuose, motinos vaikui, ar moters vyrui skirtuose žodžiuose pasistengę atrastume atsakymus į šiandien labai aktualius klausimus: iš kur mumyse kyla noras tyčiotis, smurtauti ir naikinti. Tai, kas vyksta šiandien Lietuvoje – nėra  naujiena. Tik mums skamba kaip naujiena, nes žiniasklaida tik dabar garsiai apie tai prakalbo, vienur nutylėdama (gal sąmoningai, o gal dėl patirties stokos), o kitur užaštrindama kampus. Tačiau paties fakto tai niekaip nekeičia – mes esame patyčių ir smurto virtuozai.

Tai, kad nuo tėvų rankų žūsta vaikai – skaudu ir baisu. Baisu, nes šis neatmenamais laikais užsimezgęs procesas, civilizacijai vystantis, neprarado galių. Kiekvienoje kartoje tokių iškrypėlių vis daugėja, o ne mažėja. Galime kaltinti TV, internetą, kuriuose iš esmės vien patyčias, smurtą ir žudymą propaguojantys siužetai, filmai ir t.t. Tačiau nemažiau tų pačių patyčių ir smurtavimo įgūdžių gavome iš mūsų vyresniosios kartos. Žinoma, mes idealizuojame senolius ir kiekvieną jų pasakytą žodį ar mintį. Bet pabandykime blogio užuomazgų paieškoti būtent jų mokymuose, veiksmuose. Juk pakasti gimusius kačiukus, pakarti nusibodusius šunis – anosios kartos žmonėms – norma. Taip jie daro ir dabar, nes jiems nesuvokiamas tokių gyvūnų, kurie neneša naudos, globojimas, slaugymas ar gydymas. Galima spardyt vištas, daužyti veršiuką. Kiek toli nuo gyvūnų iki žmogaus? Maždaug vienas žingsnis. O tą žingsnį sumažina alkoholis ar kokia nors stresinė situacija. Tada į kailį gauna visi, kas po ranka: vaikai, žmonos, vyrai ir t.t.

Bent ne ką mažesnę dalį atsakomybės už smurtą ir patyčias turėtume priskirti meilei. Kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, tačiau besąlygiška motinų meilė užaugina atsakomybės negebančius prisiimti ir viską jėga bei manipuliacijomis temokančius gauti monstrus. Tokius „kūrinius“ motinos, dar neatjunkę nuo savos krūties, perduoda žmonoms, vyrams, o šios – judviejų vaikams. Taip save labai aukštai vertinantis sutvėrimas, eina per gyvenimą kojas šluostydamas į visų jausmus ir gerus ketinimus. Negana to, jis dar drįsta save vadinti vyru ar net tėvu, moterimi ar net motina. Pataikauti ir vykdyti visas „kvailas“ užgaidas, išsukinėti iš keblių situacijų, dangstyti, apipilti pinigais ir neleisti pačiam išsrėbti savo viralo – mano akimis žiūrint – didžiausia motinų klaida, bet jos, deja, tai supranta kaip meilę. Žinoma, sunku matyti suklydusį ir kenčiantį mylimą vyrą, žmoną, dukrą ar sūnų, tačiau būtent atsitraukimas ir leidimas pačiam ieškoti išeities ir yra tikroji ir didžioji meilės išraiška.

Na, o kaip mes mokome atjautos ir supratingumo. Sėdi močiutė su anūkėliu šalia lovoje gulinčio neįgalus senolio ir aiškina: „Matai, senas, durnas diedas, keblas, nieko nesugeba, aik anas balon.“ Arba dvi „nupoliruotos“ mamytės kalbasi apie trečiąją šalia savųjų atžalų: „Negaliu žiūrėt į tą suskę ir jos vaiką. Apsmurgusiubagė, knygų graužikė, grožio saloną gal tik sapnuose matė …“ O štai motinos kalba apie tėvą judviejų vaiko akivaizdoje: „Dlb…e tu, nieko nesugebi, nei pinigų uždirbi, nei lovoj… ką gali… “ Ar tai ne pirmosios patyčių pamokėlės? Jei dar pridėtume mūsų pokalbių išklotines apie kaimynus. Štai kaimynas nusipirko naują automobilį arba vienišas (normalus, ne degradavęs) vyras staiga pradėjo susitikinėti su moterimi. Kiek iš mūsų nuoširdžiai pasidžiaugs šių kaimynų laime? Gal koks 1 proc. O visi kiti graužiami nepaaiškinamo pavydo, prarandame protą visiškai ir esame pasirengę bet kokiems žygiams, kad tik sumenkintume, sutryptume kitų žmonių laimę ir sėkmę. Tuoj pat puolame naujojo automobilio savininkui dėstyti, koks prastas automobilis, kad ilgai netarnaus, kad permokėjo ir t. t. O jau apie dviejų žmonių santykius tai net ir kalbėt nėra ko – čia jau mūsų fantazija nepralenkiama. Mes paaukojame savo sveikatą atsiduodami bemiegėms naktims ir visokio mėšlo kapstymui bei drabstymui, kad tik sugriautume kaimynų santykius.

Visa tai yra bjauru ir amoralu, tačiau tokie mes esame ir negana to, visą šitą mumyse glūdintį „puvėsį“ kedename ir maitiname, stebint mūsų atžaloms ir semiantis jiems gyvenimiškosios patirties. Nemalonu ir skausminga, tačiau tokia yra realybė. Ir tikrai sunku suprasti mūsų norą sulaukti mandagumo, kultūringumo, dėmesingumo, atjautos, supratingumo iš jaunosios kartos, kurią mes patys mokome būti žiauria, negailestinga, pikta. Taigi, pradžių pradžios pirmiausia reikia ieškoti šeimos ištakose.

Tas pats ir su draugiška bei kaimyniška aplinka. Jokia draugiška ir kaimyniška aplinka nebus „efektyvi“, kol nebus protingai sutvarkyti įstatymai, kad galėtų dirbti tie, kurie privaro dirbti: policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai ir kiti.

Pagal dabar galiojančius įstatymus teises turi visi, vienokiu ar kitokiu būdu kenkiantys visuomenei. Mūsų įstatymai gina platinančius užkrečiamąsias ligas (tarkim, tuberkuliozė), smurtaujančius alkoholikus, nusikaltėlius, iškrypėlius, nes jie yra žmonės ir turi teises. O štai visi kiti, kurie kasdien patiria dėl jų kančias ir stresą, teisių neturi. Mes tegalime būti stebėtojais ir aukomis. Tokią teisę turime. Tas pats ir su vaikais, ir su itin garbaus amžiaus senoliais, bei su aukštesnės vidinės kultūros žmonėmis – jie visi kasdien laviruoja ties riba, nes nelygu į kieno akiratį ir į kokias aplinkybes pateks.

Su vaikais ir senoliais viskas aišku – laimės dalykas, kas taps vienų tėvais, ir kokie užaugs kitų vaikai. Tačiau dar yra suaugėliai – vyrai ir moterys – kurie lygiai vienodai gali tapti smurto aukomis. Jei susitinka dvi vienodo laipsnio būtybės, auklėtos panašiomis sąlygomis, bėdų nebus: abu talžysis, koliosis, gers ir tuo pat metu vienas be kito gyventi negalės. Bet jei viena iš būtybių, tarkim, aukštesnės vidinės kultūros ir smurtas jokiomis formomis (nei psichologine, nei seksualine, nei ekonomine) nepriimtinas (negali atsakyti smurtu į smurtą), tada tas žmogus taps auka. Nesižvalgau tolyn į Lietuvą, užtenka pavyzdžių ir mūsų rajone. Turime aibę pavyzdžių „gerosiose“ šeimose, kai smurtą kenčia tiek vyrai, tiek moterys. Normalu atriboti žmonas nuo artimųjų ir draugų, daužyti, keikti, engti, normalu žmoną laikyti tarnaitės vietoje, o pačiam visuomenėje sukiotis su skirtingomis meilužėmis, normalu ir sukapoti vyrą iki kraujų pakabos kabliu, vaikytis po namus su peiliu, ar suspardyti ir pririšti prie radiatoriaus. Taip mes suprantame žmonių tarpusavio santykius.

Kažkas pasakė, kad mūsų visuomenė serga. Taip, bet ar mes būsime formalūs stebėtojai, ar vis tik stengsimės ieškoti išeities ir vaistų.

Kalbantis su rajono mero pavaduotoju Laimučiu Ragaišiu apie esamą situaciją, buvo pateikta pavyzdžių, ieškota galimų sprendimo būdų. Skubos tvarka reikalingi keli žingsniai: esamų socialinių darbuotojų kompetencijos klausimas ir, žinoma, Krizių centro steigimas. Gal tokiame mažame rajone ir skamba labai grėsmingai, tačiau esanti praraja pati savaime nebeužsivers. Jei vaiką dar stebi mokyklos bendruomenė (tikėkime, kad taip yra), tai smurtą patiriantys suaugusieji tikrai neturi kur ieškoti pagalbos. Ignalinos poliklinikoje veikia Psichikos sveikatos centras. Jame dirba psichiatrai, kurie priima žmones, turinčius jau konkrečių vienokių ar kitokių išgyvenimų pasekmių, paskiria jiems vaistų. Dar yra vaikų psichologas, dirbantis 1 val. per savaitę. Kas trukdo suburti stiprią, kompetentingų, jaunų, atsidavusių specialistų komandą, kuri operatyviai teiktų pagalbą kritinėje situacijoje atsidūrusiems žmonės? Nuo žmogaus, patiriančio smurtą, pirmojo žingsnio pagalbos link, iki realaus sveikimo pradžios praeina daugiau nei metai. Kadangi jaučiama didelė priklausomybė nuo smurtautojo ir baimė bei nepasitikėjimas savimi, o juolab kitais, būna ir atkritimų, kada auka vėl grįžta pas smurtautoją. Stebint iš šalies, mūsų visuomenėje aukos dažniau smerkiamos, ypač atkritimo metu, nes niekas net nebando įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, nematantis jokios išeities iš susiklosčiusios situacijos, kasdien girdintis tik menkinančius ir žeminančius žodžius, grasinimus. Toks žmogus nebegali suvokti realybės. Kita vertus, jis žino, kad kreipęsis pagalbos, jis jos akimirksniu  negaus, jis nebus apsaugotas nuo smurtautojo, kol neįsisuks ir nesuveiks visas mechanizmas, o tai gali trukti kelis mėnesius, metus. Be to, net ir nuteisus smurtautoją, niekas nesikeičia. Keistis pradės tik tada, kai visa visuomenė imssmerkti smurtą ir smurtautojus, ignoruoti juos. O dabar mūsų visuomenėje draugiškai toleruojamas smurtas. Smurtautojas gerbiamas kaip pilnateisis bendruomenės narys, nes juk smurtavo ne prieš mane, o prieš jį. Tai kas čia tokio…

Man iš galvos neišeina kelių savaičių senumo įvykis, labai vaizdžiai atspindintis mūsų visuomenės požiūrį į žmogų ir apskritai į problemą. Viena moteris sunerimo dėl kaimynystėje lyg ir gyvenančios (dvejus metus nematyta) aklos, ligotos senolės, kurią lyg ir slaugo sūnus, daugiau nei du dešimtmečius niekur nedirbantis, smurtaujantis, žiauriai besielgiantis su gyvūnais ir labai dažnai stikliuko nevengiantis, vyras. Taigi, seniūnija visa tai, ir dar daugiau, labai puikiai žino, tačiau niekas nepasirūpino atsilankyti ir pažiūrėti, kaip jaučiasi pagalbos pasikvieti negalinti senolė. Toji kaimynė susisiekė su rajono skyriaus specialistais ir tiesiog pasamprotavo apie esamą padėtį. Kitą rytą seniūnas su socialine darbuotoja atvažiavo ne pas senolę, o jau pas skambinusiąją moterį su klausimu: „Kokių problemų, nusiskundimų turite…“ Supratę, kad toji nusiskundimų neturi, nupėdino pas kaimynus, aplankyti senolės. Vizitas truko maždaug 3 minutes. Ar įmanoma įvertinti padėtį ir pasikalbėti su senole per tokį laiką? Negana to, svečius išlydėjęs kaimynas, kaip įmanydamas, nuo savųjų laiptų paskutiniais žodžiais koneveikė kaimynę, nors jos ir nematė. Natūraliai kyla klausimas: koks valdžios atstovų vizito tikslas? Įvertinti padėtį (jei tai įmanoma per 3 min.) ar pranešti, kad „štai žinokite, jog mes tai niekuo dėti, o štai kaimynai čia dėl kažko nerimauja…“  Pirmiausia, žinoma, įdomu, kodėl rajono skyrius apskritai informavo soc. darbuotoją, kas kreipiasi. Ar tai profesionalu?

Arba dar vienas atvejis. Šv. Valentino dienos vakarą, apie 19 val., į šeimos (kurioje niekas nesmurtauja ir nevartoja alkoholio) namus įsiveržia socialinė darbuotoja su dviem policijos pareigūnais ir ima 4-mečio vaiko tiesiogiai klausinėti, ar tavęs čia neskriaudžia, ar nesmurtauja prieš tave. O paskui to paties vaiko akivaizdoje užsipuola tėvą auklėti, kodėl jis nedirba, kuo jis užsiima ir t.t. Ar taip gali būti? Ar taip turi vykti pokalbiai su vaiku? Ar gali būti tėvai „statomi“ į žeminamą padėtį savo pačio vaiko akivaizdoje? Kuriame amžiuje gyvename?

Kita vertus, kas jau kas, bet seniūnijų darbuotojai puikiausiai žino, kas kuo gyvena ir kvėpuoja jų valdose, tad be jokių kaimynų gali užkirsti kelią smurtui daug efektyviau, nei kitą kartą emocijų užvaldyti kaimynai. Tačiau problema ta, kad pareigos visiškai nieko nereiškia, nes už jų stovi žmogus, o žmogus, kaip žinia, esąs žmogumi tiek, kiek jis pats nori juo būti, kiek nori augti, bręsti ir tobulėti. Galime prikurti aibes įstatymų, prirašyti begales taisyklių ir rekomendacijų, bet problema nepajudės iš vietos, kol vieną kartą nepadėsime taško ir nesurasime žmonių, gebančių visus tuos įstatymus ir taisykles suvokt, įsijausti į situaciją ir, teisingai interpretavus, pritaikyt praktiškai.

Mylėkime savo artimus protingai, griežtai ir išmintingai, idant būtume patys laimingi ir savo mylimiems leistume būti laimingais. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje