Laikrodžius persukote? Gal jau ir prie naujo laiko prisitaikėte? Prisitaikysite, taip sakant, „kur besdėsite“. Tiesa, ir nauja valdžia, vos valdžia patapusi, žadėjo pasistengti, kad nebereikėtų laiko kaitalioti, žadėjo raštą į Briuselį parašyti.

Neparašė. Žinote, to laiko visada trūksta. Rasis čia jo kažkokiam popieriukui parašyti. Vyriausybės klerkai, nemaža dalis kurių savo šiltose kėdėse dar nuo sovietmečio miega, arba juos pakeitę jų vaikai ir giminaičiai labiausiai rūpinosi, kaip tas kėdes išsaugoti, apie darbą laiko net pagalvoti nebuvo.

O čia dar valdžia pasakė, kad vaikams ir kitiems gyvūnams laiko kaitaliojimas netinka, bet užtat tai būtų didelis nepatogumas mūsų verslininkams, nes laikas nuo esančio Europoje skirtųsi kažkaip kitaip, negu dabar, ir tada būtų blogai. Na, o jeigu verslininkai susigaudytų, tai visokie klerkai – „būdu jokiu“. Jiems tai per sunku būtų.

Žodžiu, reikia kažką daryti, bet tik po penkerių metų, nes tokia europiniame kolchoze tvarka. Bet užtat visą tą laiką bus galima kalbėti, kad reikia kažką daryti.

Ir vaikai, tokiu būdu pratinami prie gyvenimo sunkumų, visą tą laiką laikrodžius sukinės. Čia, matote, pastovumas. Užtat viena su laiku susijusi reforma vaikučių laukia. Švietimo ministrė užsimojo pailginti mokslo metus, pradžiai bent porą savaitėlių.

Tokios reformos priešininkai suskubo šaukti, kad negalima taip elgtis, nepaklausus, ar tam pritaria mokiniai ir mokytojai. Tarsi kas nežinotų, kad nei mokytojai, nei mokiniai tokiam dalykui nepritaria: sutrumpės atostogų, ir vieniems, ir kitiems teks mažiau ilsėtis ir daugiau dirbti. O ir vieni, ir kiti yra žmonės, kurių daugumai įgimtas noras mažiau dirbti ir daugiau ilsėtis.

Įdomūs yra nenorinčių daugiau dirbti argumentai: girdi, bus tik daugiau visokių kontrolinių, girdi, tai mokymosi pažymių vidurkių nepakeis. Gera karta auga, ne žinios jai svarbiausia, o pažymių vidurkis.

Teisingai išauklėta karta.

Tik ar mokymosi prailginimas mokyklos ir ją baigusiųjų problemas išspręs?

Kadangi trys mano anūkės į mokyklą vaikšto, galiu ir jų patirtimi pasidalinti. Bene svarbiausia, ką jos pastebi – visiškas krūvio nesubalansavimas. Pradinėse klasėse vaikams nėra ką veikti, atostogos – vos ne kas savaitę. Kuo aukščiau, tuo tie krūviai didesni. Blogiausia – visose klasėse – tai, kad mokytojai negali vaikų išmokyti.

O negali todėl, kad kiekvienoje klasėje yra bent vienas, o dažniausiai – keli debilai, kuriems reikia dešimt kartų kartoti tai, ką dauguma lengvai supranta. Ir kol mokytojas tokiems elementarius dalykus aiškina, pamoka baigiasi, ir kai ko mokytojas apskritai nespėja išaiškinti. Aiškintis tenka namuose, ir tiems, kurie mokosi, krūvis didėja.

Tėvai stengiasi vaikus pervesti į „geras“ klases. Taip vadinamos tos klasės, kuriose debilų mažiau. Bet visai jų išvengti neįmanoma, mūsų humaniška švietimo sistema reikalauja, kad debilai nebūtų diskriminuojami, kad būtų toleruojami. Ir mokyklą jiems privalu baigti, tegul ir trejetais ar, ypač gabūs debilai, ketvertais.

Priminsiu, anksčiau, negerais laikais, tai buvo dvejetas, ir dvejetais besimokantys vidurinės nebaigdavo, jau nekalbant apie vadinamąją aukštąją. Dabar Lietuva sėkmingai kovoja dėl garbingo šalies, kurioje daugiausia debilų su aukštuoju mokslu, vardo.

Pakeis čia ką nors mokslo metų prailginimas?

O dabar visišką ereziją pasakysiu. Gyvenime man neprireikė didžiųjų chemijos, fizikos, matematikos žinių, kurios į mane buvo kemšamos vidurinėje. (Neminėsiu, sakysim, kalbos, nes dabar didieji Lietuvos mokslinčiai normalaus sakinio lietuviškai suregzti nesugeba.)  Kaip sakė vienas seimūnas – pakelkite ranką tie, kuriems bent kartą prireikė Niutono binomo ar Gei-Liusako dėsnio. Apie Boilį ir Marijotą net nekalbu. Matote, pavardės galvoje išliko, o naudos iš to?

Tai kam visa tai mokoma? Gal, užuot žaidus su mokslo metų trukme, derėtų pagalvoti, ko reikia mokyti vidurinėje, o ką būtų galima perkelti į aukštąją – pagal jos profilį. O vidurinėje palikti tik tai, ko reikia žmogui gyvenime – kokioje srityje jis bedirbtų.

Apie tai irgi seniai kalbama. Bet visos tos kalbos – kaip ir tos, apie laiko kaitaliojimą. Pakalbėjome, ir gerai. Iki kito karto.