Skip to content

Kapavietės Ceikinių bažnyčioje paslaptis atskleista

Antradienio darbo diena slinko į pabaigą, kai redakcijoje suskambo telefonas, skambino Mielagėnų ir Ceikinių klebonas Marijonas Savickas. Sako, po gaisro atstatomoje Ceikinių bažnyčioje radęs lobį. Greitai paaiškėjo, kad žodį „lobis“ reikia rašyti kabutėse. Mat darbininkai, ruošdami gruntą grindims, prieš didįjį altorių atkasė žmogaus palaikus.

Versijos

Kun. Marijonas svarstė, gal čia palaidotas koks pokario partizanas, mat tuomet bažnyčioje buvo įrengta partizanų slėptuvė. Gal net čia partizanų „Tigro“ rinktinės vado Vinco Žaliaduonio-Roko, žuvusio 1952 m. kovą prie Ceikinių, palaikai? Tačiau ši versija greitai atkrito, nes tiksliai žinoma, kad Roko kūnas po žūties buvo atvežtas į Ignaliną ir išniekintas prie buvusios stribynės, po to užkastas nežinia kur.

Dar viena blykstelėjusi versija – gal čia ilsisi 1863 m. sukilėlio, Ceikinių kunigo Anupro Labučio, žuvusio mūšyje su caro kariuomene Švenčionyse, palaikai? Tačiau vėl gi žinoma, kad kunigas sukilėlis palaidotas Švenčionių bažnyčios šventoriuje, ten iki šiol yra jo kapavietė ir paminklas.

Apžiūrėjus radinio vietą, aptiktas visas iš raudonų rankų darbo plytų po žeme sumūrytas sarkofagas (kripta), kurioje greičiausiai ir yra visi palaikai (darbininkai iškėlė tik du kaulus). Juos apžiūrėjus matyti, kad kaulai labai seni, pajuodę ir aptrupėję, kuriems galbūt jau ne vienas šimtas metų. MI ėmėsi aiškintis, kas ten ir kada galėjo būti palaidotas.

Tai – dvarininko kapas

Paskutinė versija – palaidotas bažnyčios statytojas (fundatorius). Mat dar visą XVIII a. buvo įprasta dvarininką ar kunigą, pastačiusį bažnyčią, palaidoti jos viduje po grindimis prieš altorių. Taip Palūšės bažnyčioje prieš didįjį altorių po grindimis palaidotas jos statytojas (iniciatorius) – Adutiškio klebonas Juozapas Bazilevskis-Stockis, miręs 1780 m. balandžio 16 d.

MI kreipėsi į ciklo „Dvarai“ autorių Romutį Matkevičių. Šis ilgai nedvejodamas pasakė, kad tai greičiausiai bus dvarininkas Kajetonas Šmigelskis, 1773 m. pastatęs Ceikinių bažnyčią. Vakare pasirausęs savo turimuose archyvuose, kitą dieną R. Matkevičius patikslino, kad tai bus ne Kajetonas, o jo sūnus Tadas Šmigelskis. Mat Ceikinių bažnyčia, kaip privati, buvo statoma apie dvidešimt metų. Kajetonas Šmigelskis mirė dar neužbaigęs bažnyčios statyti, darbą baigė jo sūnus Tadas. Tad jis ir buvo palaidotas po bažnyčios grindimis. Yra dokumentas (jį spausdiname), kuriame užrašyta, kad Tadas Šmigelskis mirė 50-ties metų 1795 m. vasario 8 d. Jis buvo Ašmenos sargybinis.

Kaip minėjau, tuomet Ceikinių bažnyčia buvo privati. Šmigelskiai kunigus kviesdavosi iš Lenkijos, Lietuvos seminarijas baigusieji kunigai čia nedirbdavo. Pradžioje bažnyčia buvo skurdoka, joje nebuvo vargonų, paveikslų, kitų bažnyčiai būdingų atributų.

Antradienį atvykusi policija aptvėrė kapo vietą ir pranešė Utenos kultūros vertybių departamento specialistams, kad šie atliktų tyrimą. Tuomet dar aukščiau papasakota istorija nebuvo žinoma. Išsiaiškinus, kas palaidota, tyrimas nutrauktas.

Pati bažnyčia sparčiai atstatoma. Parengtos medžiagos stogo dangai, greitai bus sudėtos grindys. Paaiškėjus palaikų istorijai, gal labai nesutrukdys ir tyrimo formalumai. Tikimasi, kad Velykų šv. Prisikėlimo Mišios vyks jau atstatytoje bažnyčioje.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje