Skip to content

Gal ženklą Ignalinos visuomenei pasiuntė aukštesnės jėgos?

Lina RAGINYTĖ

Manau, tas, kuris „sėdi“ kažkur ten, nesuvokiamoje erdvėje, drauge su kiekvieno mūsų galvoje įsikūrusia ištikimąja pasąmone yra neįtikėtinai kantrūs, mokydami mus gyventi ir išlikti žmonėmis (beje, visas religijas paliekame nuošalyje). Kai atsigręži ir pasižiūri į savo gyvenimą, nustembi pamatęs, kaip ilgai su tavimi buvo „žaidžiama“, siunčiant įvairius ženklus nelaimėmis ir netektimis, skausmu ir praradimais, kol pagaliau vieną dieną susivokei ir ėmei keistis, stengtis gyventi pagal priimtus esminius visatos dėsnius, o ne pagal primestas klaidingas kažkieno, vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu sukurtas nuostatas, dėl kurių mūsų žmoniją galima įvardinti kaip mazochistų civilizaciją. Tačiau gyvenimas tuo ir gražus, kad nesibodi mus mokyti ir vis suteikti dar ir dar po vieną „šansą“. Klausimas tik – ar pasinaudosime juo? Praėjusį ketvirtadienį Ignalinos visuomenei buvo pasiųstas labai aiškus ženklas ir suteikta galimybė keistis… Ką darysime, mielieji?

Kovo 30 d., ketvirtadienį, Skubios pagalbos telefonu 112 gautas pranešimas, kad Vilkakalnio apžvalgos bokšte sėdi mergina, apimta liūdnų ir slegiančių minčių, kuri galbūt ketina išeiti iš gyvenimo. Į šį pranešimą žaibiškai sureagavo policijos pareigūnai, medikai. Netrukus ši žinia pasiekė ir žiniasklaidos atstovus. Iš tiesų minčių buvo įvairių, ypač po to, kai jau penktadienio popietę pradėjo plūsti iš lūpų į lūpas perduodamos su įvykiu susijusios legendos ir įvairios interpretacijos. Pasitarę su kolegomis iš Ignalinos TV, nusprendėme atlikti kur kas išsamesnį žurnalistinį tyrimą, idant rajono gyventojai gautų kuo objektyvesnę informaciją, o tie, kam buvo siųstas šis aukštesniųjų jėgų ženklas, nedelstų.

Liudininkų teigimu, vienas iš įvykio vietoje buvusių pareigūnų, stovėdamas šalia bokšto, kalbino merginą, o kitas – lipo pas ją į apžvalgos aikštelę. Gavę jau minėtą pranešimą, pareigūnai atitinkamai ir elgėsi, nes nuo jų profesionalumo labai daug priklauso. Apžvalgos aikštelėje merginą radęs pareigūnas paėmė iš jos rankų mobilųjį telefoną ir jiedu drauge nulipo žemyn. Merginą perėmė medikai. Netrukus apie įvykį buvo informuoti tėvai, kurie ir atskubėjo į Ignalinos ligoninę.

Skamba gana dramatiškai. Tiesa? O kiek peno legendoms! Tik štai bėda ta, kad mūsų žvilgsniai ir mintys krypsta ne ten, kur derėtų.

MI ir Ignalinos TV žiniomis, visas šis įvykis pirmiausia buvo nesusipratimas. Žudytis niekas net ir neketino. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kurios mūsų visuomenei ir yra tas ženklas arba, aiškiau kalbant, „gyvenimo spyris į pasturgalį“, nes mes jau nei matom, nei girdim, kas vyksta šalia mūsų.

Mergina, kurią, dėl suprantamų priežasčių, pavadinsiu Erika, yra įdomi, išskirtinė, talentinga, meniškos prigimties ignalinietė. Ji yra ir Kitokia. Jei pažvelgtume į žmonijos istoriją, atrastume begalę pavyzdžių, liudijančių, kad tikrieji talentai ir genijai yra Kitokie. Jie daug subtiliau jaučia pasaulį, mato daugiau šviesesnių spalvų, kol jų neužgožia pavydžios vidutinybės. Kažkuria prasme šie žmonės labai laimingi, nes jie gali turėti, jausti ir matyti tai, ko niekada negalės kiti, tačiau kartu jie ir nelaimingi, nes dažniausia jie lieka nesuprasti. Žmonija labai sparčiai keičiasi ir tokių Kitokių žmonių vis daugėja. Jei užsuktume į vaikų darželius, tokių vaikų rastume jau daugiau nei pusę. Didžioji bėda ta, kad mūsų karta, kalbu apie 30–50-mečius, laviruoja ties riba, viena koja stovi ant žemės, kita koja – pusiau nematerialioje erdvėje. O štai kiekviena karta vis labiau tolsta nuo žemės, o dėl šios priežasties mes, o ypač mūsų seneliai, jų akimis atrodome buki, kvaili ir primityvūs, nors ir turintys daugiau patirties, žinių ir pan., tačiau neturintys svarbiausiojo – tų subtiliųjų dažnių. Ir tikrai nereikia pykti ant jaunų žmonų, įsižeisti ir auklėti metodais, kuriais auklėjo mus tėvai – bausmėmis, diržu. Nuostata, kad vaikai privalo paklusti tėvams, tik atitolina mus nuo vaikų ir kitų artimųjų. Gerbti – taip! Ir kai jūs sakote, kad vaikai bus agresyvūs, jei neauklėsite diržu, taip pat klystate. Vaikas formuojasi iki 4–5-erių metų. Jei jis nuo kūdikystės namuose jaus agresyvią energiją, girdės tėvų riksmus ir barnius, jis suvoks, kad pasaulis yra žiaurus ir piktas, o gyvenimas yra nuolatinė kova. Ir šitos pasėtos agresijos sėklos neišnaikinsite jokia meile ir jokia beržine koše.

Kad ir kaip tai nuskambės neprotingai, bet pabadykite kiekvienas pagalvoti, kaip jūs jaustumėtės, jei diena iš dienos turėtumėte paklusti kvailiui? Gal ir ne visai tiksliai pateikiau palyginimą, bet noriu, kad suprastumėte, kaip didžioji dalis jaunosios kartos žmonių jaučiasi mūsų, suaugėlių, kasdien ujami. Faktas tas, kad mes privalome patys nusileisti ant žemės ir pripažinti tai, jog yra Kitokių, kažkuria prasme daug pranašesnių už mus.

Taigi, minėtąjį ketvirtadienį Erika, kaip ir daugelis jaunų žmonių, užklupta liūdesio ir slogių minčių atsitraukė į savo mėgstamą vienišės vietą – Vilkakalnio apžvalgos bokštą. Ten ji, pasak liudininkų, dažnai tokiomis akimirkomis mėgsta į pasaulį žvelgti tik savo pačios akimis. Sėdėdama ji susirašinėjo SMS žinutėmis su drauge, kuri vos prieš mėnesį atsirado jos gyvenime. Matyt, ne visai teisingai suprasta Erikos žinutė draugei sukėlė nerimą ir ši susirūpinusi pakvietė pagalbą. O Erika, net ir kalbėdama su policijos pareigūnais, nesuprato, kas atsitiko ir kodėl staiga ja taip visi susidomėjo.

Mergina buvo neseniai grįžusi iš gydymo įstaigos, kur praleido daugiau nei mėnesį. Tėvai, auginantys moksleivius, puikiai žino, ką reiškia praleisti savaitę, o čia – visas mėnuo. Erika sielvartavo, kad ji nesugebės pasivyti bendraklasių, negalės išlaikyti atsiskaitymų. Ją slėgė priimtas sprendimas nebaigti šių mokslo metų. Mūsų vaikai, net ir sirgdami, veržiasi į pamokas, o paskui net alpsta užsiėmimų metu, kad tik neatsiliktų nuo kurso. Ar tai normalu?

Gyvenimas šįkart pasirinko Eriką, idant atsiųstų mums ženklą, jog privalome keistis. Tokių likimų: vaikų ir paauglių ar net suaugėlių mes turime ne vieną. Bet nesivarginame nė trupučio, kad padėtume jiems jaustis jaukiau šalia mūsų, kad padėtume jiems pasiekti tikslų. Nežinau, ar dar mūsų planetoje yra koks lopinėlis žemės, kurios gyventojai taip nemylėtų vienas kito, kaip nemylime mes, ignaliniečiai. Toji nemeilė tvyro kaip ūkana, pro kurią prasiskverbę neša kojas kuo tolyn, o keliaujantys pro ją – apvažiuoja aplinkkeliu, pro Švenčionis, Uteną, Zarasus, bet kur…

Taigi, ką darysime, mielieji? Apsimesime, kad viskas yra gerai, ar imsime veikti. Gal pirmieji iššūkį priims Erikos mokytojai ir bendramoksliai, susitelkdami ir padėdami jai sugrįžt į bendruomenę ir sėkmingai baigti šiuos mokslo metus? Patikėkite, šis iššūkis būtų pirmasis asmeninis milijonas jūsų gyvenimo sąskaitoje. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!