Skip to content

Šventė, padovanota ne istorikų

Chemijos mokslų daktaras, habilituotas daktaras vadybos ir administracijos srityje, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis nušluostė nosį nusipelniusiems istorikams – surado Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo nutarimo – Nepriklausomybės Akto – originalą. Dabar jau L. Mažylis – nusipelnęs istorikas, o visi save vadinę istorikais… net nežinau, kaip visus juos pavadinti.

Negana to, kad Nepriklausomybės Aktą rado ne istorikas, bet dar ir kaunietis. Apie tai Vilniuje, tiesa, nešnekama, tik piktinamasi, kad rasti Aktą pavyko kažkokiam „tipui“, anot ryškiausios apsidirbusių istorikų žvaigždės Alfredo Bumblausko, labiau žinomo už pasiplaukiojimus plaustu Nerimi ir Nemunu senų mergų draugijoje (vis dėlto nepainiokime jo su Kęstučiu Pūku). Šis vadinamasis istorikas buvo taip pritrenktas su niekuo nesuderinto L. Mažylio poelgio, kad net nebesuvokė, ką kalba, todėl visą pasipiktinimą išliejo viešai. Kaip dabar įprasta sakyti – praleido progą patylėti.

Visoje šioje istorijoje man labiausiai patiko sąmokslo istorija. Žinia, kasmet švenčiant Vasario 16-ąją per visus galus „istorikai“ daug šneka apie tai, kur galėtų būti Nepriklausomybės Aktas, kur jo reikėtų ieškoti, kad iki kitos Vasario 16-osios jis būtų surastas.

O minčių, istorikų išsakytų, buvo įvairiausių. Šnekėta, kad Nepriklausomybės Aktas buvo paslėptas bičių avilyje, kur bitės jį sugraužė. Kad buvo pamirštas Antano Smetonos apsiausto kišenėje, o kai A. Smetona bėgo į užsienį, tai to apsiausto nepasiėmė, ir jau po karo kažkokia Prezidento giminaitė su tuo apsiaustu vaikščiojo kolchozo karvių melžti, ir popierius taip susitrynė, kad niekas negalėjo įskaityti, kas jame parašyta buvo.

Pastaraisiais metais kažkam netyčia kilo mintis, kad originalo reikėtų paieškoti Rusijoje ir Vokietijoje, nes būtent šioms šalims buvo išsiųsti Akto egzemplioriai. Nežinia, kam tokia mintis kilo, greičiausiai net ne istorikui, bet istorikai pritarė: taip, nebloga mintis. Ir toliau ramiai bei patogiai sėdėjo savo akademiniuose krėsluose, kaip „Facebook“ rašė dainininkas Marijonas Mikutavičius, subinės nepakeldami.

Buvo netgi sukurta sąmokslo teorija, kodėl taip istorikai elgėsi. Kiek joje noro pateisinti istorikų nepaslankumą, o kiek tiesos, spręskite patys. Turint galvoje, kad nemaža dalis senųjų istorikų, su pačiu jų vadu Alfredu „ant pryšakio“ – mano nuomone, priskirtini prie atvirai komunistuojančių, ši teorija verta dėmesio.

Pagal ją iki Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo Nepriklausomybės aktas turėjo būti surastas Rusijoje. Iš istorikų pusės jau pasigirdo raginimų politikams pagerinti santykius su Maskva, kad ji įsileistų Lietuvos istorikus į savo archyvus.

Aišku, vienos komandiruotės į Maskvą nebūtų pakakę, istorikų kančioms Rusijos archyvuose būtų reikėję skirti pakankamai pinigų – „oriam gyvenimui“. Argi Europos Sąjungos valstybės pasiuntiniai būtų galėję gyventi kokiame prastame viešbutyje ar maitintis darbininkų valgyklėlėje? O „pinigus įsisavinti“ mūsų vadinamieji istorikai moka, kai kas dar prisimena, kaip A. Bumblauskas rūpinosi virtualaus Vilniaus svetainės kūrimui. Svetainės nėra, jos kūrimui skirtų pusės milijono litų – irgi. Tad paramos mūsų istorikams – tik duok.

O čia dar kaip tik laiku verslininko Dariaus Mockaus kontroliuojamas koncernas „MG Baltic“ pažadėjo milijoną eurų tam, kuris suras Nepriklausomybės aktą ir pargabens jį į Lietuvą. Kadangi buvo numatyta, skelbia sąmokslo teorija, kad tie, kurie ras, dar ir atveš, tai ši sąlyga L. Mažyliui netinka. Neparvežė – tai gal ir negaus, D. Mockus sakė, kad tarsis su teisininkais, kaip dabar reikia pasielgti.

O jeigu viskas būtų klostęsi pagal sąmokslo teoriją, kaip būtų buvę gražu!Įsivaizduokite: iškilių istorikų delegacija grįžta į Vilnių su Aktu, ir čia tiesiog oro uoste jiems įteikiamas kartono gabalas, ant kurio dideliais skaitmenimis užrašyta: 1 000 000 EUR. Turbūt matėte panašius šou.

Ir staiga viskas nuplaukė, nes į žaidimą įsimaišė net ne istorikas… Vis dėlto manau, kad tokia istorija nereikėtų tikėti. Ir ne vien todėl, jog mūsų didiesiems istorikams tiesiog negalėjo ateiti į galvą, kad dokumentų reikia ieškoti archyvuose. Jau nekalbant apie tai, kad rusiškai susišnekėti jie moka, o štai vokiškai – dar didelis klaustukas… Tiesiog šio istorija atskleidžia, ko verti mūsų istorikai, nors apžvalgininkas Rimvydas jau suskubo juos teisinti, paverkdamas, girdi, būtų padarę, bet valdžia jiems pinigų nedavė… Tarsi L. Mažyliui davė.

O ne istorikui L. Mažyliui reikia padėkoti už Lietuvai dovanotą šventę, ir pasidžiaugti, kad yra Lietuvoje žmonių, kurie nepavargsta dirbti ir ieškoti.  

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje