Praėjusi savaitė vėl priminė, kad terorizmas, arba musulmonų veržimasis į Europą, kaip kai kas tai vadina, yra sunkiai išvengiami dalykai. Sprogimas Sankt Peterburgo metropolitene – tai tarsi įrodymas, kad Rusija nepajėgia apsisaugoti nuo teroristų.

Kovai su terorizmu Rusijoje skiriamas didelis specialiųjų tarnybų dėmesys, bent taip galima spręsti iš žiniasklaidos pranešimų ir visokiausių judėjimo suvaržymų, kokių nerasi, ko gero, nė vienoje Europos šalyje. Atrodytų, ten specialiosios tarnybos privalėtų žinoti apie kiekvieną įtartiną asmenį.

Tik bėda, kad tai praktiškai neįmanoma. Rusijos bėda ta, kad musulmonų nuo seno daug jos pačios teritorijoje. Tiesa, tai daugiausiai nuosaikūs musulmonai. Užtat pašonėje, teisingiau, kaip mėgsta sakyti Rusijos politologai, minkštojoje papilvėje – musulmoniškos šalys: Kirgizija, Uzbekija, šalia – Afganistanas, Iranas, Irakas…

Tad nenuostabu, kad Rusija dar nesugeba apsisaugoti nuo sprogdintojų savižudžių, To įrodymas – dar vienas sprogimas ir trylika aukų.

Rusija nesugeba – o kas sugeba?

Europoje, bent jau iš pirmo žvilgsnio, specialiosios tarnybos gali daugiau. Tai turėtų įrodyti būdai, kad pastaraisiais metais teroristai, įvykdę teroro aktus Paryžiuje, Briuselyje, o praėjusią savaitę ir „ramiame“ Stokholme, ieško naujų, „saugesnių“ būdų: ne tik sprogdina, bet ir sunkvežimiais važiuoja į minią, traiškydami žmones.

Po teroro akto Stokholme kažkoks aukštas Švedijos politikas, pavardės neprisimenu, ir ne tai svarbu, visi politikai kartoja tą pačią nudilusią plokštelę, taigi, kažkoks politikas pareiškė, kad Stokholmas liks atviras miestas.

Ką gi, jeigu tai neskambėtų taip liūdnai, būtų galima pasakyti, kad gyventojų Stokholme daug, teroristai ilgai turės ką traiškyti.

Galima suprasti, kai teroristais tampa žmonės, kurie islamą išpažino nuo vaikystės. Bet kaip suprasti, kodėl žudyti krikščionis ir kitus kitatikius pradeda atsivertėliai – įtikėję į Alachą jau gana brandžiame amžiuje? Kodėl jie tampa tokiais fanatikais? Kas nepaprasto yra Korane, kad jo įtaka tokia didžiulė?

Kai kuriose musulmoniškose šalyse vaikai pradedami mokyti skaityti Koraną sulaukę trejų metų. Daugumoje – vėliau. Bet jie skaityti mokosi iš Korano.

O Lietuvoje ar kurioje nors kitoje krikščioniškoje šalyje – kada vaikai perskaito Bibliją? Ką čia vaikai – ar daug rasime krikščionių, kurie apskritai yra skaitę Bibliją?

Ką čia Biblija: vargu ar atsiras bent vienas iš dešimties krikščionių, sugebančių išvardinti dešimt Dievo įsakymų. Tikėjimas pas mus grįstas – ko gero, aklu tikėjimu: tikėjo seneliai, tikėjo tėvai, ir aš tikiu. Ir tuščią vietą užpildo Koranas. Tai įdomiau.

Šiais laikais čia dar ir tolerancija prisimaišė. Nors tolerancija reiškia pakantumą, kitaip tariant, tolerantišku reiktų vadinti žmogų, kuris šiaip taip pakenčia kito tikėjimo ar kitų pažiūrų žmogų, būdamas pakantus nepuola jo kirviu. Bet „kitokiems“ šito pasirodė maža, jiems tolerancija – tai meilė. Mylėk „kitokius“ labiau, negu pats save – ar ne to jie siekia?

Ir ką turime dabar? Draudžiamas Kalėdų egles – jos įžeidžia žmones, kurie Kalėdų nešvenčia. Arba švenčia kitu metu.

Štai, sakysim, kokio nors tikėjimo žmonės reikalauja, kad atvykstantys pas juos svečiai prie stalo sėdėtų su galvos apdangalu, gerbdami jų tikėjimą. Tačiau kai tie patys žmonės atvažiuoja į svečius pas mus – ar jie prie mūsų stalo, gerbdami mūsų tikėjimą, nusiima skrybėles?

Mes turime būti tolerantiški „kitokiems“. „Kitokie“ ir kojas ant mūsų stalo susidėtų, jeigu taip lieptų jų tikėjimas. Ir reikalautų tolerancijos iš mūsų.

O kadangi dar ne visi yra tokie tolerantiški, bet užtat atviri, galime ir toliau laukti teroro aktų, nuo kurių apsisaugoti beveik neįmanoma. Ypač atvirai Europai. Tik Lietuva rami, Vilnius ramus. Stokholmas irgi buvo ramus miestas.