Skip to content

Verbų sekmadienio aidai ir įžengimas į Didžiąją savaitę

Lina RAGINYTĖ

Būkite pasveikinti, įžengę į Didžiąją savaitę! Tradiciškai pavasarį žmogui norisi kažką pradėti iš naujo – prasideda naujasis gamtos ciklo ratas. Sėjame, sodiname, įsimylime, išsiskiriame…gal net keičiame įpročius. Pabandykime šiame skubėjime, primestose vertybėse ir tiesose paieškoti savęs… Net susikūprinę per didžiąsias religines šventes skubame į bažnyčią, bet turbūt kas dešimtas tik sąmoningai ten einame.Visi kiti – mados vergai. Dvasinis švenčių aspektas jau seniai nebegvildenamas ir mažai kam terūpi, nes vienintelis svarbus dalykas – maisto garbinimas ir pasipuikavimas prieš kitus.

Kai nebelieka nieko…

Įsijungus televiziją pati pirmoji reklama dažniausiai būna apie maistą. „Artėja šventinis savaitgalis… Akcijos ir nuolaidos visiems maisto produktams ir t. t.“, – šaukte šaukia reklamų personažai. Ir taip kaskart. O apie ką jūs kalbatės su draugais, giminėmis ar šeimos nariais, artėjant šventėms? Apie maistą!!! Ieškote naujų receptų, pigių ir daug produktų. Viskas susiję tik su maistu. Galima pagalvoti, kad apskritai savaitgaliai (ypač šventiniai), jau nekalbant apie didžiąsias šventes, skirti tam, kad žmogus be perstojo gamintų ir valgytų.  Lyg kitomis dienomis jis nei valgo, nei geria. Paklaustas žmogus, kodėl taip yra, akimirksniu „persimeta“ liūdnojo nelaimėlio kaukę ir ištaria stebuklinguosius žodžius, kurie turėtų sukelti užuojautą ir tapti savotišku pasiteisinimu: „O kas belieka šitame gyvenime…“. Po nejaukios pauzės supranti, kad temą tęsti beprasmiška, nes tavo pašnekovo gyvenimo prasmė – maisto kultas ir kitos abejotinos „linksmybės“. Kad ir ką besakytum, tavo mintys ir žodžiai taip ir liks plaukioti beribėje erdvėje, nepasiekę nei klausančiojo smegenų, nei širdies. Turbūt iš čia kilęs ir apgaulingas liaudies posakis: „Į vyro širdį – per skrandį“. Jei vyras neturi smegenų – tada tikrai taip…

Tikėjimo paslaptis

Praėjusį sekmadienį krikščioniškoji bendruomenė šventė Verbų sekmadienį. Apsilankiau Mielagėnuose, kuršv. Mišias aukojo kun. Marijonas Savickas ir Tėvelis kun. Antanas Valatka. Iškilminga  nuotaika, draugiški žvilgsniai, malonūs pasilabinimai ir nepaprastai jauki ramybė. 

Kas gi yra tas Verbų sekmadienis? Verbų (palmių) sekmadienis. Kalbininko Kazimiero Būgos nuomone, žodis verba, giminingas lietuviškiems žodžiams „virbas“, „virbalas“. Manoma, kad ši šventė kilusi iš senosios baltiškos pavasario šventės.

Nutirpus sniegui ir pradėjus dygti žolytei, balandžio pabaigoje žemdirbiai švęsdavo pavasario atėjimo šventę, kurios metu garbindavo žemės deivę Žemyną – Žiedeklę. Šią šventę katalikų bažnyčia susiejo su Šv. Velykomis. Pavasarinė mėnulio pilnatis būna ne anksčiau kaip kovo 21 d. Velykinės apeigos pradedamos švęsti už savaitės po Verbų (Verbinių, Verbnycos) sekmadienio. Tą dieną esą Kristus įjojęs į Jeruzalę ir žmonės jam po kojomis kloję palmių šakas. Daugelyje šalių šią dieną vadina Palmių sekmadieniu.

Vogtos verbos

Grįžus iš Mielagėnų, vakare elektroniniame pašte radau laišką apie Vogtas verbas. Laima Černiauskienė sutiko ir su skaitytojais pasidalyti žinia, skaudinančią jos šeimą. „Turiu problemą, nors gal daugiau ne aš, o kaimynai. Kodėl taip sakau? Nes nesuprantu, kaip galima tikinčiam, lankančiam bažnyčią žmogui, neštis į ją vogtą verbą? Jau ne vienerius metus priešVerbų sekmadienį kaimynai aplaužo mano tėvų pasodintą kadagį (egliuką) ir blindę (kačiukus). Namas yra pačiame Mėčionių kaimo viduryje ir jame šiuo metu niekas negyvena (Tėvas miręs, Mama su broliais išvykus į užsienį, aš gyvenu to paties kaimo pakraštyje). Kadagys pasodintas už ūkinio pastato, o kačiukai namų valdos pakraštyje. 

Šiais laikais susisiekimas tikrai yra geras, taigi nuvažiuot nusipirkti verbą arba paprašyti, kad kas atvežtų, tikrai nesudėtinga. O ir aš gyvenu netoliese. Juk padoriam žmogui nesunku paprašyti, jei kitur gauti negali. Bet ne. Apipjausto kadagį iš visų pusių, o apie kačiukų medžius net baisu šnekėt. Kol maži buvo, laužė negailėdami, o kai dabar jau išaugo didelį medžiai ir šakelių nepasiekia, tai nulaužė didžiausias šakas, suguldė ir apskynė gražiausias šakeles, o didžiosios šakos liko tysoti, džiūti. Ar galima taip elgtis? Jei nenori pirkti, tegul pasisodina. Negerbia kitų žmonių darbo ir negaili medelių… “, – rrašo Laima.

O gal yra kokia nors vogtų Verbų paslaptis, ypatinga galia, didingesnė ir svarbesnė už sąžinę?

Didžioji savaitė

Ne tik bažnyčioje, bet ir namie buvo nusistovėjusi Didžiosios savaitės tvarka. Šią savaitę negalima bartis, pavydėti, nepriimtina, ypač šeštadienį, ką nors skolintis ar skolinti, nes nesiseks gyventi. Nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio nuo varpų nutilimo iki suskambėjimo laikytasi beveik visiško pasninko.

Didysis ketvirtadienis – pirmoji reikšmingiausia Didžiosios savaitės diena.  Šią dieną buvo tvarkomos sodybos, sodai, namai, krečiami kaminai, iš trobų išnešama visa, kas nereikalinga. Didysis penktadienis – susijęs su atgaila. Dirbama mažiau, laikomasi tylos. Malkų kapoti, švarintis, tvarkytis jau negalima. Bažnyčioje buvo varomas Judošius už tai, kad išdavė Kristų. Tam maldininkai atsinešdavo lazdas, dažnai gražiai išraižytas, kad pamojuotum bažnyčios lauko durų link, kai tik kunigas baigdavo gesinti žvakes. Didysis šeštadienis – taip pat atgailos diena. Iki pietų baigiami dirbti visi sunkesni darbai, iš bažnyčios parnešama ugnis, šventintas vanduo, ruošiami velykiniai valgiai, marginami kiaušiniai, įrengiamos sūpuoklės (bet nesisupama). Pavakare visi išsimaudydavo pirtyje, įkurta šventinta ugnimi. Baigiasi Didžioji savaitė šeštadienio vidurnaktį, kai tikintieji sveikina vienas kitą džiugiai sakydami: „Kristus prisikėlė!“ ir skelbdami, kad prasidėjo svarbiausia krikščionių šventė Velykos.

Autorės nuotr.

 

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here