Jau tapo tradicija gražiąsias metų šventes pasitikti pagal Cijonuose Laimos ir Rimo Rakauskų globojamą Paukščių kaimo ritmą. Regis, ten gimsta gražiausios istorijos, pasisemiama originaliausių minčių, sužinoma pasaulio įdomybių ir pasineriama į vaikystę, į pasakų šalį. Natūralu, kad daugeliui žmonių norisi tikėti ar bent  įsivaizduoti, jog įmanoma sukurti pasakišką, gana tobulą pasaulį. Juk tikrai kartais taip norisi sušukti – aš gyvenu iliuzijų pasaulyje, kuriame ant kiekvieno medžio supasi saulė. Norite – tikėkite, norite – netikėkite, bet visas žmogaus gyvenimas – savotiška pasaka, kurios siužetus dėliojame mes patys. Sulaukėme dar vieno stebuklingo meto – Didžiosios savaitės. Netrukus išauš ir Velykų rytas – kiekvieno mūsų dvasios atsinaujinimas. Argi tai – ne pasaka?!. Šiemet Laimės Paukštė nori visiems priminti, kokia tikroji Velykų prasmė ir jų tradicijos.

Velykos siekia pagonybės laikus

Velykos, kaip ir daugelis mūsų švenčiamų švenčių, turi pagoniškas šaknis, tačiau atėjus krikščionybei ši šventė buvo šiek tiek modifikuota. Tikriausiai net ir patys mažiausi pastebi, kad Velykos – kilnojama šventė, kurios data kasmet kinta. Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.

Velykos buvo ir tebėra siejamos su gamtos atgimimu, atsibudimu po ilgos ir sunkios žiemos, krikščionybei atėjus šią šventę imta sieti dar ir su Kristaus prisikėlimu. Senovėje buvo tikėta, kad, atėjus pavasariui, nubunda ne tik gamta, bet ir anapusinis pasaulis, prisikelia vėlės (iš čia ir kilęs šventės pavadinimas), jos klajoja iki pirmojo perkūno, kuris tarsi priverčia jas grįžti atgal ir vėl pasinerti į ramybę. Senoliai, bijodami vėlių ir norėdami joms įtikti, per Velykas lankydavo mirusiųjų kapus, ant jų padėdavo margintų kiaušinių.

Velykų linksmybės ir mažiems, ir dideliems

Ruošiantis Velykoms, visa šeima susitvarkydavo namus, priruošdavo maisto. Pirmoji Velykų diena buvo kiek ramesnė – šeima susėsdavo prie stalo, ragaudavo pašventintą Velykų bobą, įvairių kepinių, mėsos patiekalų, turtingesnieji ant stalo dėdavo avienos, o vėlesniais laikais – veršienos kumpį, pyragaičių su meduje išmirkytais džiovintais vaisiais, uogomis, vaikams buvo patiekiama saldžios obuolienės, balintos grietinėle. Stalą puošė iš sviesto sulipdytas avinėlis ir, žinoma, margučiai.

Margučiais taip pat buvo puošiama Velykų eglutė – prie tiesios šakos senoliai pririšdavo eglės šakelių ir sukurdavo eglės formos papuošimą. Šiame medelyje buvo pritaisoma iš šieno supintų lizdelių, į kuriuos buvo galima įkišti kiaušinius. Velykų eglutėje dažniausiai buvo galima rasti 9 arba 12 kiaušinių – buvo tikima, kad šie skaičiai neša laimę. Mažyliai margučių rasdavo ir ant palangės – vaikams buvo pasakojama apie Velykų bobutę, kuri gyvena pamiškėje, primargina daug margučių ir cukriniu arba vaškiniu, kiškiais pakinkytu vežimaičiu juos išvežioja vaikams, įprastai buvo paliekama po du margintus kiaušinius.

Antroji Velykų diena buvo skirta pramogoms, susitikimams su kaimynais, giminaičiais. Buvo einama į svečius, žaidžiami įvairiausi Velykiniai žaidimai, šeimos linksminosi ir dainavo. Visi drauge ridendavo kiaušinius per lovelį, eidavo bukynių (dauždami tikrino kiaušinių stiprumą).

Maži vaikai per Velykas eidavo kiaušiniauti, lankėsi pas kaimynus, jiems dainavo ir deklamavo eilėraštukus, o baigę įsikišdavo burnon pirštuką šitaip prašydami kiaušinio, kartais įsikišdavo ir du pirštukus – trobos savininkas turėjo suprasti, kad mažylis nori gauti du margučius, o štai daugiau nei du pirštelius burnon susikišę vaikai dažniausiai kiaušinių visai negaudavo ir buvo išvaromi lauk už godumą.

Prasmės beieškant

Daug daugiau įdomių dalykų galite sužinoti patys užsukę į „Paukščių kaimą“ ir dovanų gavę Laimės paukštės plunksną, turinčią ypatingų galių, kuri saugo nuo nužiūrėjimų ir pritraukia sėkmę.

Kas Paukščių kaime apsilanko Velykų laikotarpiu, išmoksta kiaušinių marginimo vašku paslapčių. Džiugins nė sekundei nenutylantys Paukščių kaimo gyventojai. Atvykusį pasitiks subėgę pulku žąsys, o tada visur, kur beeitum, neatsiliks nė per žingsnį ir vis kažką pasakos. Jei pasiseks pasprukti nuo jų, gali pasislėpti didžiausiame pasaulyje, kokių 6 m skersmens, lizde. Jei esi vienas ar su labai artimu sielai žmogumi, būtent čia tave gali aplankyti pati Laimės paukštė. Akimirkai visur nurimus vėjui, ji sušnarės lizde susuktuose perdžiūvusiuose drebulės lapuose, paliesdama tau veidą. Nepamatysi jos, bet tikrai žinosi, kad ji čia buvo ir nušvietė tavo kelią link laimės. Jei nepavyks susitikti jos lizde, būtinai susapnuosi ją tą pačią naktį.

Kiekvieno mūsų gyvenime ateina akimirka, kai susimąstome apie gyvenimo prasmę ir tai nebūtinai nutinka sulaukus brandaus amžiaus. Gali tai nutikti ir belaukiant kažkurių Velykų ir prisimenant pasakas. Jos palaiko žmogaus dvasią. Ir leidžia tikėtis, kad visus sunkumus įmanoma įveikti. Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius. Jos padeda pažinti savo jausmus ir įsiminti pagrindines sėkmingo gyvenimo taisykles. Esminiai pasakų, kaip ir gyvenimo, principai: niekad nepasiduok, siek tikslo, spręsk apie kitus ne pagal jų išorę, bet pagal sielą. O svarbiausia – reikia įsisąmoninti, kad viskas, kas yra vertingiausia ir tikra, paslėpta po devyniais užraktais. Kad žmogus atrastų kažką nepaprasto, jis turi pereiti kančių kelius. Laimė ir meilė niekada nesėdės aukso skrynioje ir nelauks, kol ją žmogus iš ten išsitrauks, mūvėdamas baltas pirštinaites. Jos mieliau tūnos  šlapioje, drėgnoje, tamsioje ir niūrioje gūdžios girios, apsuptos neįžengiamų pelkių, viduryje augančio šimtamečio medžio drevėje, saugomoje didžiulės vilkų gaujos ir lauks tavęs, išvargusio, išsikankinusio, sudiržusiomis ir purvinomis rankomis, bet dora širdimi, verta jų abiejų. Gražių, jaukių, pasakiškų ir prasmingų Velykų!

Autorės nuotr.