Skandalas – popiežius emeritas Benediktas XVI savo 90-ąjį gimtadienį pažymėjo bokalu alaus. Ir tai parodė Lietuvos televizijos, tarsi reklamuodamos nesveiką gyvenimo būdą. Įsivaizduokite, pats popiežius nemoka švęsti be alkoholio! Kokį pavyzdį jis rodo jaunajai kartai?

O čia dar pasirodė nuotrauka, kurioje viena valstietė kybo, toks įspūdis, virš alkoholiniais gėrimais nukrauto stalo. Kaip žurnaliūgos rašė? Ogi įtikinėjo, kad ši nuotrauka „Lietuvą šokiravo“, „Lietuvą pribloškė“, „garsius žmones papiktino“, „sukėlė tikrą skandalą“.

Turbūt jau dauguma mūsų esame pripratę, kad jeigu Lietuvą „pribloškė“ ir „sukrėtė“, tai reiškia, kad žurnaliūgos kažką bando išspausti iš šūdo (prisimenate, taip rašė Kristijonas Donelaitis, jeigu dar yra jį skaičiusių). O „garsūs žmonės“ – tai visokie dainorėliai, žiopčiojantys pagal fonogramą, ir kuo seniau jie tai daro, tuo garsesni.

Šaunuolis premjeras Saulius Skvernelis paaiškino, kad tarp žaliųjų ir valstiečių visokių yra ir visai negeriančių, ir mokančių su saiku išgerti. Todėl jis nė neketina savo partijos narės barti ar bausti.

Ir pati nuotraukoje įamžinta Levutė Staniuvienė atsiliepė – paaiškino, kad nuotrauka daryta prieš dešimt metų, bet šitaip ji kasmet jėgas pasitikrina, ir šiemet taip pakabėjo, tik niekas nenufotografavo. O alkoholio jų namuose per kiekvieną balių ant stalo būna.  

Vargu ar tokios kalbos galėjo patikti „alkoholio ministrui“ Aurelijui Verygai. Jį turėtų guosti nebent tai, kad nuo sausio 1 d., kai įsigalios naujas antialkoholinis įstatymas, jokių popiežių nuotraukų niekas neberodys, nes alkoholio reklama bus visiškai uždrausta. Kaip Michailo Gorbačiovo laikais: nei kine, nei teleekrane niekas taurelės nei bokalo nebekilnos.

Tiesą pasakius, man dėl to nei šilta, nei šalta. Na, pradės parduotuvės alkoholį vėliau pardavinėti, tai apsipirkti važinėsiu šiek tiek vėliau: buvau pratusi tuoj po atidarymo atvažiuoti, kai žmonių mažiau, dabar teks šiek tiek daugiau pasistumdyti. O visi kiti draudimai – pensininkams alkoholio pardavinėti gal neuždraus, valdžiai neblogai būtų, jeigu prasigėrę pensininkai trumpiau gyventų.

Daug pavojingesnis ir, jeigu bus įgyvendintas, labai brangiai žmonėms kainuosiantis yra kitas A. Verygos sumanymas: pasiekti, kad vaistinėse būtų pardavinėjami pigesni vaistai. Tada, sako ministras, pacientai per metus sutaupytų apie 20 milijonų, o ligonių kasos – apie 10 milijonų eurų.

Paprastai ministro aiškinimai tuo ir baigiasi: vaistai bus pigesni, žmonės sutaupys. Na, gal žurnaliūgos kalti, iš ministro kalbos tik tiek pacituoja. Pigesni vaistai – tai gerai, ir viskas būtų labai gražu, jeigu ne viena naujovė. Numatoma, kad kompensuojami bus tik pigiausi vaistai. O jeigu pacientui reikės kitų, brangesnių, jau nebe priemoka didesnė bus, kaip dabar yra. Ne, pacientas turės mokėti visą, pabrėžiu, visą kainą. Už tuos vaistus jokios kompensacijos nebus.

Ministras aiškina, kad brangesni vaistai yra originalūs, arba patentiniai vaistai, o generiniai pigesni, tačiau jie savo veikliąja medžiaga nuo patentinių nesiskiria. Išeitų, nėra čia ko išsidirbinėti, pirk pigesnius, tas pats.

Iš anksto atsiprašau už ilgą citatą, bet perskaitykite ją, ir suprasite, kad ministras yra, švelniai tariant, neteisus. Tikėkimės, suklaidintas gerų patarėjų iš ligonių kasų. Štai ta citata iš „Lietuvos gydytojo žurnalo“:

„Etiniu (originalus, patentinis) vadinamas visiškai naujas ir nuodugniai ištirtas vaistas. Jo kūrimas, tyrimas ir įdiegimas į klinikinę praktiką – sudėtingas iki 15 metų trunkantis procesas, reikalingas didelių investicijų, labai svarbus medicinos mokslo raidai. Generinis (nepatentinis) vaistas – tai jau klinikinėje praktikoje vartojamo originalaus vaisto kopija. Nors jo sudėtyje esanti veiklioji medžiaga, vaisto forma, vartojimo būdas yra tokie patys kaip ir originaliojo, vis dėlto generiniai vaistai taip išsamiai neištiriami ir jų diegimas tetrunka tik 2–3 metus. Nepatentinio preparato efektyvumas ir saugumas nėra įrodomas klinikiniais tyrimais, tad cheminis vaisto tapatumas dar nereiškia, kad vaistas bus identiškas ir terapiniu požiūriu, o tokia pati vaisto formulė negarantuoja kokybės, jei vaistas gaminamas kitokiomis gamybos sąlygomis. Dar gali skirtis originalaus ir kopijuoto vaisto pagalbinės medžiagos, nes nereikalaujama, kad jos atitiktų, bet žinoma, kad farmakologinis bei terapinis vaisto efektyvumas ir saugumas priklauso ne tik nuo veikliosios medžiagos, bet ir nuo pagalbinių, balastinių medžiagų. Taigi labai abejotina, ar tikrai generiniams ir etiniams vaistams būdingas absoliutus terapinis tapatumas.“

Sergantys kuria nors lėtine liga iš savo patirties gali pasakyti, kad gydytojas neretai ne iš karto parenka žmogui tinkamą vaistą: nors veiklioji medžiaga yra ta pati, pagalbinė kartais netinka. O jeigu A. Verygos užmačioms bus pritarta, žmonės turės arba gerti pigiausius, nors kartais jiems ne visai tinkančius vaistus, arba mokėti visą kainą už jiems tinkančius.

Kas iš to laimės? Valstybinė ligonių kasa. 10 milijonų sutaupys, o gal ir daugiau, nes atsiras žmonių, kuriems sveikata bus brangesnė, ir jie pirks nekompensuojamus, bet jiems tinkamus vaistus. Tad tie pinigai bus sutaupyti ir žmonių sveikatos sąskaita.

Nors gal ateityje viskas susitvarkys, jeigu žmonės gerti pradės tik nuo dvidešimties, jie nesirgs ir jiems jokių vaistų nereikės. Kaip Benediktui XVI. Matote, 90-ies sulaukė, o vis dar alų geria iš didelio bokalo. Netinkamas pavyzdys? Susigalvokite geresnį.