Turime tris rojus. Pirmasis – kuriame gyveno Adomas ir Ieva. Antrasis – rojus, kurį kūrėme, bet taip ir nesukūrėme. Į trečią „rojų“ pasaulio gale veža turizmo agentūros. Visi jie laike ir erdvėje yra toli.

Bičiuliui prasitariau važiuojąs į Šri Lanką. Šis patarė su savimi pasiimti knygą – kad galva būtų ne tuščia. Į kelionę pasiėmiau autorių kolektyvo leidinį „Pasaulio religijos“. Pravertė. Skaičiau atskiras jos dalis ir pajutau, kad giliai įlindau į knygos turinį. Jos įtaką jaučiau vaikščiodamas ar važinėdamas po tolimąją Azijos žemę. Tai atsitinka ir tada, kada ilgokai kalbi svetima kalba ir suvoki mąstąs kitaip.

Galvojame pirmyn, bet visuomet žvelgiame atgal.

Mokslininkai teigia, esą anksčiau buvo vienas žemynas. Atskiros jo dalys ėmė tolti ir tolsta toliau. Jei Šri Lankos salą prijungtume prie Indijos, ji pritaptų be vargo. Žemynas ir sala yra netoli, bet visgi toliau nei Afrika nuo Gibraltaro.

Minėtą salą europiečiai atrado beveik tuo metu, kai Kolumbas pasiekė Amerikos krantus. Olandai ir portugalai lengvai ir ilgam įsitvirtino svetimoje, derlingoje ir gamtos grožybėse paskendusioje žemėje. Prasidėjo kolonializmo epocha su visais būdingais bruožais: vergove, senųjų kultūrų naikinimu ir grobimu, išnaudojimu ir vietinių genčių naikinimu.

Pietinis salos miestas – Galė

Pagal DNR molekulę galima identifikuoti organizmą, kuriam ji priklauso.

Nesvarbu, kokioje Šri Lankos vietoje bebūtum, gali pajusti visą salos savitumą: klimatą, žmonių kultūrą ir buitį, šalies istoriją. Nebūtina brautis į džiungles, nebūtina kopti į Adomo Aukštikalnę. Nebent turite daug laiko ir esate smalsūs.

Salos miestas Galė, esantis pietinėje jos dalyje, prie vandenyno, 116 kilometrų nuo šalies sostinės Kolombo, atspindi ir Ceilono (taip vadinosi Šri Lanka) praeitį bei šiandieną.

Miestui gyvybę įžiebė olandai, pastatę milžinišką 36 hektarus užimantį fortą – didžiausią europiečių tvirtovę visoje Azijoje. Galė yra ir jūrų uostas, iš kurio eksportuojama arbata, kaučiukas, žemės ūkio žaliavos.

Kepinant trisdešimties laipsnių karščiui, akmenuotu grindiniu lipame į tvirtovės viršų. Ima laščioti, o netrukus dangus apipila vandeniu kaip reikiant. Skėčių, suprantama, neturime. Ant gamtos pykstame už grafiko nesilaikymą. Skelbiama, kad sausis ir vasaris čia – sausas sezonas.

Pakelėje sėdi jaunuoliai, ant žemės paklodėje pasidėję lyg tai smauglius, lyg tai stambias gyvates. Už keliasdešimt rupijų drąsuoliai gali imti jas į rankas arba dėtis ant kaklo. Gretimai šmirinėja beždžionėlės. Viliodami praeivius, vaikinai užsidirba pragyvenimui.

Vaizdas nuo tvirtovės kuorų verčia nutilti ir ramiai gėrėtis Indijos vandenyno didybe. Kairėje ir dešinėje – aukštos tvirtovės sienos, o už nugaros išsidėstęs Galės senamiestis – Šri Lankos perlas, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Šiame sąraše yra net septyni Ceilono objektai.

Šio amžiaus pradžioje salos pietinę ir vakarinę pakrantę nušlavė cunamis. Žuvo vienuolika tūkstančių salos gyventojų. Bangos griovė viešbučius, gyvenamuosius namus, rovė medžius. Senamiestis buvo sugriautas. Fortas nenukentėjo, išskyrus žmones, kurie jame buvo.

Visi ekskursijų vadovai vienbalsiai tvirtina – fortą pastatė olandai. Argi? Prie pagrindinio tvirtovės bokšto yra trijų skulptūrų kompozicija – du ginkluoti ir uniformuoti kolonizatoriai taikosi šauti į rankose laikantį didelį akmenį vietinį darbininką. Šis, matyt, nepajėgė sparčiau dirbti. Tad ar olandai ir portugalai statė?

Smagu vaikščioti sutvarkytu, jaukiu Galės senamiesčiu. Nesibijant patekti po automobilio ratais galima eiti iš vieno gatvės krašto į kitą. Transportui eismas čia uždarytas. Turistų daug. Vieni atvažiavę iš Anglijos, kiti iš Japonijos, Indijos, rusų turtuoliai „šluoja“ juvelyrines parduotuves, matosi kitų Azijos, Europos, Tolimųjų Rytų turistų. Daug parduotuvių ir parduotuvėlių. Prekės – amatininkų darbai iš batikos, paveikslai, skulptūrėlės iš medžio, dramblio kaulo, metalo, odos gaminiai, drabužiai, avalynė ir kita.

Senamiesčio gatvelės siauros, pietietiškai romantiškos. Už porą šimtų rupijų gali pasivaišinti Šri Lankos arbata su vietos kulinarų pyragaičiu. Turistų akis veria kolonialiniais laikais statytų pastatų architektūra, induistų, budistų šventyklos, išpuoštos akmens, medžio raižiniais, skulptūromis, Šv. Marijos Katedra, statyta devynioliktame amžiuje. Vaiskus dangus, okeano drėgmė neleidžia įsivyrauti pernelyg dideliam karščiui, praeities aplinka verčia lėtinti inertišką tempą, nes, kaip sakoma, vis viena niekur nenubėgsi.

Pasigirsta budistų giesmė. Ji tylesnė ir ramesnė nei islamo mulos. Garsas sklinda gatvelėmis, nedidelėmis aikštutėmis, pasiekia forto sienas okeano pakrantėje. Nežiūrint religinių skirtumų, dabar Šri Lankoje ramu. Nors religijų įvairovė gausi, priešiškumo viena kitos atžvilgiu nėra. Panašų vaizdą prieš keletą metų teko matyti Sirijoje, Alepo mieste. Kažin, ar iš jo kas nors liko?

Šiek tiek apie Budą ir budizmą

Važinėdamas ar tik viešėdamas Šri Lankoje neišvengiamai turėsi susipažinti su kitais dievais, kitu tikėjimu, kita kultūra. Budizmu čia persmelktas visas žmonių gyvenimas, pradedant gimimu ir baigiant mirtimi. Religija alsuoja visa šalies istorija. Dabar net nekyla abejonių, kad Buda iš tikrųjų gyveno. Apie tai byloja jo gyvenimo faktai. Sidharta Gautama gimė 560 metais prieš Kristų netoli dabartinės Indijos ir Nepalo sienos, turtingo radžos šeimoje. Beje, apie Mają – Budos motiną – taipogi verta šį tą žinoti. Vieną naktį Maja, kuri buvo davusi skaistybės įžadus, susapnavo, kad į jos įsčias įėjo baltas dramblys. Po dešimties mėnesių Lumbini giraitėje, esant pilnačiai, ji pagimdė kūdikį. Sudrebėjo žemė, į gimdymą susirinko antgamtinės būtybės. Po gimdymo Maja mirė.

Po 560 metų į Marijos įsčias įeis Šventoji dvasia. Ar Mahometo motinai taip pat kas nors prisisapnavo – šito nežinau.

Nepakęsdamas turtingos aplinkos ir matydamas skurdą bei vargą, Sidharta paliko namus ir šeimą, nusprendęs įgyti tikrąjį pažinimą tradicišku indams būdu – joga. Vėliau jis ir penki jo pasekėjai pragyveno šešerius kuo griežčiausios askezės ir moralinės drausmės metus. Nusivylęs pasirinktu gyvenimo būdu, Sidharta pasiryžo atsidėti meditacijai ir taip pasiekti šventumo būseną. Netrukus Buda subūrė aplink save grupelę pasekėjų. Mokinių skaičius augo. Dabar budizmą pripažįsta Indija, Birma, Kinija, Tibetas, Mongolija, Japonija. Šri Lankoje budizmas yra valstybinė religija.

Eiliniam turistui turėtų šių žinių užtekti. Pridurti galima nebent tai, kad egzistuoja budistų vienuolynai, budistų vaikai juose praleidžia keletą mėnesių, Šri Lankoje auga bo medis. Jis vadinamas šventu medžiu. Po juo Gautamai atsiskleidė keturios tiesos, sudarančios budizmo filosofijos branduolį. Pirmoji ir antroji tiesa – apie kančios pažinimą, jos priežastis ir šaltinius. Trečioji tiesa – kančia įveikiama, ketvirtoji tiesa nurodo, kaip įveikti kančią. Budizmas – sudėtinga ir įtakinga religija bei mokslas.

Keliu palei vandenyną

Pietuose diena greitai baigiasi. Saulė leidžiasi į vandenyną. Apie septintą valandą vakaro ant forto sienų susirenka daug žmonių stebėti saulėlydžio. Be garso raudonas diskas lėtai dingsta už horizonto. Gamtos ramybė ir didybė tarsi nuplauna nuovargį, nusineša dar vieną dieną.

Laikas į viešbutį. Susirandame laisvą tuktuką, susiderame dėl kainos, važiuojame ilsėtis. Dėl tobulos konstrukcijos ir manevringumo ši motorinė rikša itin paplitusi pietinėse Azijos valstybėse. Ją pigu eksploatuoti, judėti spūstyse, na o keleiviams patogu važiuojant spoksoti pro bestiklius šoninius langus ir jausti aplinką ne tik akimis, bet ir ausimis bei nosimi. Tuktukas gali važiuoti lėtai ir greičiau. Laisvu keliu riedama iki šešiasdešimties kilometrų per valandą, nors spidometras rodo daugiau. Nedidelės benzino sąnaudos, tad važiuoti dengtu triračiu motociklu yra pigu. Kalba, jog Indija tuktukų nebegamina. Juos pakeis patogesni, dar ekonomiškesni elektromobiliai.

Rašidas – toks vairuotojo vardas – šiek tiek kalba rusiškai ir gerai angliškai bei gimtąja sinhalų kalba. Sumojame, kad šis žmogus gali būti geras ekskursijos vadovas vykstant į Kolombą.

– O, – sako Rašidas, – tuktukui tai toli. Tektų anksti išvažiuoti, nes daug transporto kamščių.

Sutarėme išvažiuoti šeštą. Ryte ne taip karšta, o ir pėsčiųjų mažiau.

Rašidas atvažiuoja sutartu laiku…

Raudonas tuktukas blizgėte blizga, po kojomis – naujas kilimėlis, vairuotojas švariai apsirengęs, užsidėjęs akinius nuo saulės, mėlyni jo marškiniai ryškina juodą, asketišką veidą. Mūsų maršrutas vingiuoja Indijos vandenyno pakrante, kirsdamas miestus, miestelius bei žvejų kaimelius. Kelias, tiesa, siauras, iš abiejų pusių apsuptas palmių, pakelės parduotuvėlių, kurioms nei krašto, nei pabaigos nėra. Į Kolombą galima važiuoti traukiniu, mokama autostrada, bet su tuktuku daug įdomiau. Stojame, kur norime, išlipame ir einame ten, kur mums reikia.

Rašidas sustoja kairėje kelio pusėje ir rodydamas ranka link apleistų namelių sako:

– Ten mes gyvenome iki nelaimės. Mūsų namą, kuriame buvo visa šeima, užvertė banga. Aš pamačiau didžiulę vandens sieną, suspėjau pagalvoti – dabar jau baigta. Motina ir du broliai žuvo. Man pavyko išsigelbėti. Matot, prie vandenyno statoma tvirta užtvara. Čia ypač žema vieta. Ir nedidelis potvynis gali padaryti daug bėdos.

Iš tiesų – prie vandenyno viena po kitos važiuoja uolienų, žvyro pakrautos mašinos, betonuojamos atramos, buldozeriai lygina gruntą.

Į rojų – su arbatos puodeliu

Važiuojame įsispraudę tarp žmonių ir mašinų. Šalikele bėga rudas šuo. Čia visi šunys rudi, ramios veislės, skalikų dydžio. Šuo sustoja, atsigręžia į gatvę, įvertina situaciją, lėtai, prieš pat tuktuko nosį prabidzena važiuojamąja kelio dalimi, sustoja, praleisdamas krovininę automašiną, įsimaišo tarp pėsčiųjų ir dingsta palmių giraitėje. Toliau pamatome dvi iššokusiais šonkauliais karves. Jos žiaumoja šiukšles, matyt, pietauja. Vienur kitur laksto katės. Visi čia draugiški, vienas kitam netrukdo. Privažiuojame stupą. Tai pusrutulio tipo statinys ant kvadratinio postamento su bokšteliu. Statinys aptvertas tvorele, ant jos strypų veriami popieriniai pageidavimai Budai. Didesnių ir mažesnių stupų matėme daugelyje vietų. Kai kurios jų tuščiavidurės. Galima įeiti į vidų, žvilgtelti, kaip meldžiasi budistai. Yra stupų visai mažų, daug jų dažytų baltai.

– Gal norėsit nusipirkti alkoholio? – netikėtai paklausia Rašidas ir tęsia: – Paskui sunku bus gauti.

Pasakome, kad nieko čia nepirksime. Gal kitur.

Šri Lankoje alkoholio vartojama mažai ir sunku jo gauti. Yra specializuotų parduotuvių grotuotomis durimis ir nedideliu grotuotu langeliu, pro kurį ir vyksta prekyba svaigalais. Importinio alkoholio kaina yra didesnė už vietinio to paties produkto kainą. Štai vietinis romas, kurio pagrindą sudaro kokoso riešutų pienas su kitų vaisių ir prieskonių mišiniu, kainuoja tris tūkstančius rupijų. Kubietiško romo butelį galima nusipirkti už keturis tūkstančius. Patartina paragauti vietinės gamybos degtinės – arakos. Skonis savotiškas – ne europietiškas. Vietiniai gamintojai gamina ir šimtametes tradicijas turintį „Liūto“ alų, viskį, degtinę, romą. Šri Lankoje geriama labai saikingai.

Sustojame papietauti. Valgyklėlė nedidelė, bet lankytojų daug. Pietauja šeimos, atskiri asmenys, turistai. Vietiniai valgo rankomis. Mums tai neįprasta. Negi ir mums teks ryžius dėti į burną pirštais? Padavėjas nuramina. Pirštais neteks valgyti, nebent labai to norime. Jis pamokys.

Vietiniai gyventojai vartoja mažai mėsos. Gausu jų valgių asortimente ryžių, kukurūzų, daržovių, žuvies ir vaisiai, vaisiai… Ne kava, o arbata vyrauja ant jų pietų stalo. „Kelias į rojų veda per arbatos puodelį“, – byloja sinhalų patarlė.

Arbata jungia žmones, prie arbatos puodelio kalbamasi, diskutuojama. Šis žolių gėrimas nepakeičiamas ginantis nuo karščio. Arbata yra tapusi Šri Lankos prekės ženklu, salos simboliu. Su Ceilono arbata gali konkuruoti tik kinų žalioji arba indiškoji arbata.

Išgėrę po puoduką kvapnaus gėrimo, iš karto pasijuntame žvaliau.

Kelionė nesibaigia

Keliaujame toliau. Karštis siekia trisdešimt laipsnių. Per Bentotos miestelį teka plati vandeninga upė. Čia jos žiotys. Valtys su turistais plaukia į žemumas, į tankius miškus, kur galima pamatyti krokodilų, aligatorių, retų paukščių. Atokiau nuo miesto žalumoje paskendusios turtingųjų vilos. Upės Šri Lankoje ne tik drėkina plantacijas, miškus, laukus. Kriokliais tekėdamos nuo aukštumų jos patenka į užtvenktus telkinius, kuriuose įrengtos hidroelektrinės. Elektra sala apsirūpina pati.

Tuktukas per perėjas važiuoja nepraleisdamas pėsčiųjų. Jei žmogus akivaizdžiai invalidas ar eidamas per perėją pakelia ranką, tik tada gali susilaukti vairuotojo malonės.

– Kodėl taip yra? – klausiame Rašido.

– Pas mus taip įprasta, – sako jis. – Šviesoforai tik didžiuosiuose miestuose, reguliuotojai – kur ne kur. Galima sakyti – važinėjame be taisyklių. Pėstieji ir vairuotojai labai atsargūs. Jie „mato“ ne tik save. Eismo dalyviai jaučia vienas kitą, iš anksto ir žaibiškai nuspėja situaciją. Todėl ir avarijų maža. Bet visko pasitaiko.

Kolombo prieigose mūsų vairuotojas sustabdo savo triratį, mus perduoda savo draugui, važinėjančiam taksi.

– Toliau tuktukas nevažiuos, nes Kolombe dideli kamščiai. Su taksi jūs greičiau ir daugiau pamatysit miesto, lankytinų objektų. Vakare aš jūsų lauksiu šioje vietoje, – Rašidas su mumis laikinai atsisveikina.

Kolombas išsiskiria modernumu bei daugiakultūriškumu. Tai šiuolaikinis Rytų miestas, nusagstytas dangoraižiais. Kolombe yra ir budistų šventovių, ir musulmonų mečečių, hindų šventyklų, krikščionių bažnyčių.

Šri Lankos sostinę dauguma turistų aplenkia, nes jame milžiniškas žmonių srautas, vargina automašinų kamščiai, o ir karštis dieną tampa nepakenčiamas. Nesibaigiantys pypsėjimai, grūstys verčia ieškoti ramesnių vietų nei centras, kuriame koncentruojasi bankai, kontoros, didelės parduotuvės, viešbučiai… Tokia vieta gali būti Nacionalinis muziejus, kuriame sukaupta gausybė sinhalų tautos priešistorės, kolonialinio laikotarpio ir šių dienų eksponatų. Išskirtinai jais domisi japonų, vokiečių, indų turistai, istorikai, mokytojai, religijotyrininkai. Pamatyti Budos, Šyvos originalias skulptūras, sukurtas dar prieš mūsų erą, patikėkit, tenka ne kiekvienam. Tik čia gali pajusti savitos kultūros raidą, suprasti visai kitą buvusių kartų pasaulį. Skulptūros iš akmens, bronzos, medžio, dievų ir deivių figūros europiečio akims regisi keistos, paslaptingos, labai giliai slepiančios vidinį turinį, kurį turi suprasti pats.

Kolombas – tai miestas, kurio per dieną neapžiūrėsi. Verta pamatyti Fortą, Beiros ežerą miesto centre, Petos turgų, uostą.

Šri Lanka – sala, kurios teritorija plotu prilygsta Lietuvai. Saloje gyvena per dvidešimt milijonų žmonių. Buvęs Ceilonas dabar gyvena pakilimo laikotarpį. Auga miestai, pramonė, žemdirbystė. Tropikų klimatas investuotojus vilioja vystyti turizmą. Šalies istorija, dieviška gamta pritraukia tūkstančius turistų, nes leisti atostogas, poilsiauti čia galima netgi tada, kada kitur šalta.

Nedideliame publicistiniame straipsnyje neįmanoma sutalpinti netgi dalies kelionės įspūdžių. Paminėsiu keletą objektų, kuriuos būtina aplankyti džiunglių, aukštų kalvų, vandeningų upių, kaskadomis krintančių krioklių, arbatos plantacijų, dramblių ir krokodilų, budistų, sinhalų, tamilų šalyje. Tai – Kandžio miestas – šalies kultūros sostinė, Matalė – vieta, kur driekiasi kvapnieji prieskonių sodai ir auginamas cinamonas, vanilė, pipirai, kardamonas, kakava, Polonaruva – viduramžių šalies sostinė su gausybe archeologinių paminklų, „Liūto uola“ Sigirijoje, vadinama aštuntuoju pasaulio stebuklu, budistinių grotų kompleksas Dambuloje, „Budos Danties“ šventykla, „Mažoji Anglija“ virš debesų – Nuvara Elija, „Pasaulio galas“ – svaiginanti kalva Hortono lygumų nacionaliniame parke, na o jei norėsite džipais pasikratyti po duobėtus džiunglių kelius, tuomet rinkitės kelionę po Jalos nacionalinį parką

Pasukus į šalį nuo turistų lankomų vietų, matyti suvargę nameliai, gyventojai, prašantys pagalbos. Greta nedaugelio turtuolių prabangos daug skurdo, nedarbo. Nemažai šrilankiečių ieško laimės svetur.

Kokosinės palmės, arbatkrūmiais apaugusios kalvos, egzotiniai vaisiai, karšta vasara žiemą, romantiški saulėlydžiai jau praeityje. Viskas susiveja į vieną didelį įspūdį, kuriame lieka vietos šrilankiečių nuoširdumui ir paslaugumui, nepakartojamam gamtos grožiui ir, žinoma, galingam Indijos vandenynui.

Kelionė, davusi gausybę įspūdžių ir žinių, nesibaigia. Daug jos epizodų, išlikusių atmintyje, dar ilgai neduos ramybės.