Kažkada seniai, kaip pasakose, daugiau nei prieš 100 metų, balandžio 16 d. ryčiausiame Lietuvos pakraštyje, Dysnoje, gimė didis Lietuvos žmogus – Augustinas Voldemaras. Iš mažo kaimelio kilęs jaunuolis tapo gabiu istoriku, poliglotu, pirmosios Vyriausybės vadovu. Neretai žmonės pamiršta, iš kur jis yra. Tačiau jei tik Dysnos krašte užsimintume apie šį asmenį, tikrai ne vienas pasakytų, kas jis buvo, o dar ir nurodytų, kur jo gimtąją sodybą galite rasti. Dysnos krašte vis dar rusena prisiminimai apie jį, jo šeimą ir darbus. Todėl šiame krašte A. Voldemaro dvasia vis dar gyva ir ji suspindo dar ryškiau balandžio 22 d., kuomet Dysnos kaimo biblioteka pakvietė į renginį, skirtą A. Voldemarui.
Renginį pradėjo Dysnos bibliotekos bibliotekininkė Vanda Laurinavičienė su renginio vedėja Jurgita Spėčiūte, kuri trumpai visiems priminė, koks garbingas žmogus yra kilęs iš mūsų krašto. Po trumpo priminimo, tarti pasveikinimo žodį pakviestas Didžiasalio seniūnas Antanas Pauliukėnas. Šis sakė, kad ir iš nedidelio kaimelio žmogus gali pasiekti didžių tikslų savo gyvenime. O prisiminęs, jog ne už kalnų ir vaikų Velykėlės, visus šventės svečius vaišino saldumynais. Gražų sveikinimą išsakė ir UAB „Birvėtos tvenkiniai“ direktorė Edita Brukštuvienė, kuri buvo sužavėta iniciatyvomis prisiminti tokius garbingus žmones, kaip A. Voldemaras.
Tačiau didžiausia staigmena visų laukė, kai visus susirinkusiuosius sveikino… Augustinas Voldemaras. Ne, Jūs nesuklydote, taip – atvyko A. Voldemaras. Tačiau ne tas, ne iš senovės, ne iš tarpukario Lietuvos. Šis A. Voldemaras – šių laikų istorijos nešėjas. Jis – pirmosios Vyriausybės vadovo giminaitis, kuris dalijasi tuo pačiu vardu ir pavarde. Džiaugėsi, kad šis kraštas nepamiršta jo giminės istorinio veikėjo. O kas gi geriau papasakotų apie A. Voldemarą, jei ne kraujo ryšys? Todėl atvykęs svečias publikai papasakojo, koks A. Voldemaras buvo, ką veikė, kokie vėjai blaškė jo gyvenimą. Svečiams dar buvo parodyta ne viena nuotrauka, kurių daugelis nebuvo regėję.
Po gražių pasveikinimų ir pasakojimų priminta, jog Dysnos kaimo biblioteka organizavo konkursą (iniciatorius I. Mikulėnas) – žmonės rašė laiškus A. Voldemarui tema „Kaip pasikeitė mūsų kraštas per 99 metus“. Kuomet jau buvo norima pradėti juos pristatyti, nežinia iš kur atsirado pasimetęs laiškanešys Lionginas (Irmantas Mikulėnas), kuris daugiau nei 70 metų bandė surasti A. Voldemarą ir atiduoti jam laišką, bet niekaip jo neranda. Vargšui Lionginui buvo papasakota, kad, deja, jis laiško adresatui nepristatys, tačiau vedėja pasiūlė jam pasilikti ir kartu su visais renginio dalyviais prisiminti A. Voldemaro gyvenimo svarbiausias detales ir taip sukurti jo portretą. Pamatęs A. Voldemaro portretą, senasis laiškininkas nusprendė kartu su visais perskaityti jam skirtą laišką, kurį tiek metų nešė, taip pat paskaitinėti, ką dabar žmonės savo laiškuose rašė – juk net 19 laiškų buvo parašyta. Savo laiškus renginio svečiams pasiryžo perskaityti Lina Miškinienė bei Goda Marija Brukštutė su mama Edita.
Po gražių laiškų skaitymo, senasis paštininkas prisiminė ir savo jaunystę, kaip per Velykėles, vos pabudęs, bėgdavo po visą sodybą ieškoti margučių ir kaip visokias minkles tėvai jam užduodavo. J. Spėčiūtė jam priminė, kad ir dabar dar taip būna, ir pakvietė visus kartu įminti įvairaus sunkumo mįslių. Vieniems sekėsi geriau, kitus sėkmė lydėjo mažiau, tačiau kartu su visa sale visos mįslės buvo įmintos. O su jauniausiais dalyviais margučius spėjo per lovelį paridenti. Tuomet senasis svetys prisiminė, kad eidavo ne Velykų zuikio ar Velykų bobutės ieškot, bet Velykinės meškos, kuri margučių atnešdavo, todėl visi kartu paskui Lionginą ėjo Velykinės meškos ieškoti.
Kai meška buvo rasta, mįslės įmintos, atėjo metas apdovanoti visus rašytojus, kurie parašė tokių gražių, istorinių, eiliuotų, romantiškų, nostalgiškų ar net tarmiškų laiškų A. Voldemarui. Visi norintys gali užsukti į Dysnos kaimo biblioteką ir laiškus paskaityti, nes čia vyksta jų paroda.
Ačiū rašiusiems laiškus, ačiū atėjusiems, ačiū renginio organizatoriams ir pagalbininkams. Ir prisiminkime, kad nesvarbu iš kur mes, tačiau jei tik norime, kiekvienas iš mūsų galime pasiekti didžiausių savo tikslų ir svajonių.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!