Mums norisi mylėti – beatodairiškai, stipriai. Bet kartais mylime ir liekame  nuvilti, lūkesčiai neišsipildo, apima savigrauža, prarandame dalį savęs. Vaikai – atviras klausimas meilei. Ypač „sunkūs“, maištaujantys – kaip ir kiek mylėti, kur sustoti, kiek tęsti? Negerai nemylėti, negerai mylėti per daug. Vienas ribas peržengę, kitas sukuriame, vienas atradę – kitas prarandame. Vaikai yra kaip egzotiškos gėlės, kurias per stiprus judesys sugniuždys, per silpnas – nuskurdins. Vaikų auginimas ir auklėjimas – menas, reikalaujantis daug išminties, įžvalgos, kantrybės ir, žinoma, meilės. Pagimdyti vaiką yra viena. Tačiau užauginti vaiką (pagimdytą ar įvaikintą) žmogumi gali tik atsidavę Mamos ir Tėvai. Ir tai yra didžiausias jų pasiekimas ir gyvenimo įprasminimas. Rubelninkuose gyvenanti Vita Sergedienė (Gripkaitė) drauge su vyru a. a. Alvydu pasauliui dovanojo 10 vaikų, išgyveno tiek, kiek, regis, joks žmogus nepajėgtų išgyventi, ir po visko dar sugeba jaunatviškai kvatoti.

Kai Ceikinių seniūnas Saulius Zabolevičius pasakė, kad jų seniūnijoje gyvena jauna, darbšti, rūpestinga daugiavaikė mama, pirma mintis, šovusi į galvą: „Kaip įmanoma suvaldyti tokį gyvenimą?“ Tačiau susitikus su pačia Vita ir ilgokai pasikalbėjus apie jos gyvenimą, viskas pasidarė kur kas aiškiau – jos vidinei stiprybei, vedinai meilės artimiesiems, prilygti galėtų nebent stebuklinių pasakų herojai.

Vita gimusi toje pačioje Ceikinių žemėje, Čižiškės kaime, 1962 m. Būdama vos 22 m. darbšti ir smagi mergina sužavėjo tame pačiame kolūkyje traktorininku dirbusį vienmetį Alvydą. Nieko nelaukę jiedu sukūrė šeimą ir jau Basiškės kaime gyveno trise, drauge su Vitos sūneliu Gediminu. Vos po metų vyro tėvai nupirko namus Rubelninkuose, kur ir persikėlė jaunoji Sergedų šeima. Vyras dirbo ūkyje, o žmona prižiūrėjo namus ir gimdė bei augino vaikus. Pirmasis pasaulį išvydo Kęstas, paskui Valdas, Alvydas, Jolanta, Lina, Loreta, Virga, Raimondas ir Linas.

Neišmatuojamas skausmas

Skausmas, kuris gali negrįžtamai parklupdyti žmogų – tai skausmas, netekus vaiko. Sergedų šeima dėl ligos neteko 19-os sulaukusio Gedimino, vos 7 mėn. mirė Valdas, o 18-os metų pats iš gyvenimo pasitraukė Alvydas. Iki šiol Vita negali ramiai apie tai kalbėti. O skaudžiausia, pasak moters, būna tada, kai švenčių progomis suvažiuoja visi į namus. „Kai dalis vaikų išsivažinėję, regis, taip ir turi būti. Tačiau visiems susibėgus draugėn, suvoki, kad tų šeimos narių nebebus su mumis niekada. Tada taip surakina skausmas krūtinę, kad norisi lėkt, klykt, griūt į kokią prarają ir pačiai nebeatskelt niekada…“ – guodžiasi 10 vaikų Motina.

Jaunėlis Linas – gyvenimo viltis

Visi Sergedų vaikai atkeliavo pamečiui. Praėjus 12-ai metų po paskutiniojo Raimondo gimimo, Vitą ir Alvydą nustebino likimas. „Ėjau 42-uosius metus. Vaikai jau paaugę, buvo daug lengviau, kai staiga pasijutau keistai. Tada pamaniau, kad ateina menopauzė. Po ilgesnio laiko apsilankius pas gydytoją sužinojau, kad laukiuosi. Tikrai buvo šokas. Bijojau žmonių pasmerkimo. Juk pas įprasta, kad gimdo tik jaunutės, o mano jau vaikai dideli. Tačiau mane labai palaikė vyras. Jis net galvot neleido apie nėštumo nutraukimą. Priėmėm šį vaikelį kaip Dievo dovaną. Pasirodo, kad taip ir buvo iš tikrųjų… Kai jaunėliui Linui buvo treji, vasario 15-ąją mirė mano vyras. Akimirksniu, regis, sugriuvo visas pasaulis. Neįsivaizdavau, kaip be jo gyvensiu bent vieną dieną į priekį. Kaip tai beatrodytų keista, tačiau man išgyventi padėjo tik Linas. Mažas vaikas gyveno savo ritmu: jis reikalavo dėmesio, mane kalbindavo, apkabindavo, vesdavo žaisti, tokiu būdu išblaškydamas nuo slogių minčių. Galiausia ir pati supratau, kad turiu gaminti, skalbti ir užsiimti kitais namų ruošos darbais. Taip po truputį pradėjau stotis ant kojų.

Smūgis po smūgio

Mirus vyrui užklupo didžiulės bėdos. Negana, kad nebetekai mylimo žmogaus, užtarėjo, saugotojo, bet dar ir išlikimo klausimas pakibo virš mūsų šeimos. Namuose buvo 3 nepilnamečiai ir dar mažėlis. Ūkis, žemė, technika, o teisių nė vienas neturėjome. Vyras dirbo 36 ha žemės, turėjo visą techniką – tik gyvenk ir džiaukis, bet ne… Jam mirus staigiai reikėjo viską perimti man. Pirmieji metai buvo pragariški. Berniukai savarankiškai dar nedirbo, tik prie tėvo. Reikėjo arti, sėti, šienauti, kulti. Na ir ką – dirbom. Tapau oficialia ūkininke. O berniukai su technika dirbo slapta. Aš puikiai suvokiu, kad jie tada dar buvo nepilnamečiai, kad pažeidėm įstatymus, bet mums pasirinkimas nebuvo platus – arba mes žlungame kaip ūkininkai ir mištame badu, arba pažeidžiame įstatymus. Pasirinkome antrą variantą. Kaimo žmonės pasiskirstė į dvi stovyklas: vieni skundė policijai, o kiti – gelbėjo. Berniukai suardavo laukus ir palikdavo techniką ten, o kaimynai nueidavo ir parvarydavo traktorius į kiemą.

Antrus metus po vyro mirties vyresnėliai patys ėmėsi darbų laukuose, išsilaikė teises, o manęs tik paklausdavo patarimų, informuodavo apie darbų eigą. Aš pati sukausi prie namų: auginau mažėlį, daržus, gyvulius, paukščius. Taip ir atsitiesėm. Šiemet, praėjus 9 metams po vyro netekties, sėjame 24 ha grūdų ir tvarkom 27 ha pievų, auginame 2 karves, 3 arklius, ir 6 veršius. Nemanykit, kad arkliukais žemę dirbam. Ne. Mano vyras labai mylėjo arklius. Vaikai juos myli taip pat ir arklius  laikome tik kaip vyro atminimą. Tokiu būdu jis kažkuria prasme tebėra su mumis“, – pasakoja Vita.

Kaip užauginti žmogų?

„Nežinau, kaip užauginti vaiką žmogumi. Neturiu specialių receptų. Tiesiog reikia mylėti, bet lenkti prie darbo. Tinginystė išugdo visas kitas netikusias žmogaus ydas. Žinoma, negaliu prisiimti visų auklėjimo nuopelnų sau. Mano vyras sakydavo: „Ko tu vis čiauški? Pasakei žodį ir viskas.“ Taip, aš čiaušku. Visoms mamoms tenka čiauškėti, nes kažkodėl vaikai jas prastai girdi. O štai vyrui užtenka vieno žodžio. Nemanykite, kad mes mušdavome vaikus. Niekada. Tačiau vyras nuo mažens vaikus lenkdavo prie darbo. Nė vienas iš vaikų nenuėjo šunkeliais, nė vienas nevalkatauja, negirtuokliauja. Berniukai likę namuose darbščiai ūkininkauja, o visas 4 mergaites išleidau už vyrų, iškėliau, kaip pridera, vestuves su pokyliais ir jau džiaugiuosi 2 anūkėmis ir 1 anūku. Mūsų visų džiaugsmelį ir paguodą Linelį vyriškai auklėja vyresnieji broliai. Kiek bemylėtų Motina savo vaikus, kaip jais besirūpintų, deja, ji nesugebės būti namuose vyru, t. y. tėvu savo vaikams“, – sako Vita.

Būti geruoju angelu (Mama, žmona, drauge), skubančiu visiems be išimties į pagalbą, visai nereiškia mylėti juos. Priešingai, būti geru terodo paties troškimą būti mylimu už tarnystę ir gerumą. Ar tikrai mokame mylėti? O gal tenorime patys būti mylimi? Kiekvienas turime nusibrėžti savo meilės ribas, idant jos netaptų našta mums patiems.

Autorės nuotr.