Spaudos laisvės ar spaudos atgavimo, tiksliai jau net nebežinau, nes kiekvienas savaip vadina, na, trumpai tariant, spaudos šventės proga Lietuvos plunksnagraužiai tradiciškai paaimanavo, kad spaudos laisvės Lietuvoje mažoka, kad kažkokia organizacija Lietuvą „pastatė“ vienu laipteliu žemiau.

Tiesa, kita organizacija Lietuvą įrašė aukščiau, bet kai tokių reitinguojančių per akis, ir dar kiekviena savaip vertina, pasirinkti galima tokią, kurios vertinimas arčiau dūšios. Kaip tokie vertinimai daromi – mes gerai žinome, pas mus visokie tyrimai partijas pagal reitingus surikiuoja vienaip, o po rinkimų paaiškėja, kad buvo visai kitaip. Žinia, kas moka, tas ir muziką užsako. Juk pas mus demokratija, o ji, pasak Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų vadės Le Pen, tai kai gali rėkti, ką nori, bet niekas tavęs negirdi.

Tad paimkime kokį nors spaudoje skelbtą faktą ir pasvarstykime, kaip apie tai būtų parašiusi dar laisvesnė žiniasklaida. Štai vienas labai, gal net labiausiai skaitomas portalas parašė, kad krepšininkas Jonas Valančiūnas lėktuve pagadino orą. Sutikite, įvykis vertas „respublikinės“, net tarptautinės smirdasklaidos dėmesio, bet neįsivaizduoju, kaip apie tai dar laisviau parašyti? Belieka laukti, kol Jonas pagadins orą dėdamas į krepšį.

Bet įsivaizduokite, kad šis oro pagadinimas būtų išgalvotas. Ar kuris nors Lietuvos žiniasklaidos „organas“ būtų parašęs, kad „faktas nepasitvirtino“? Manau, tik teismo sprendimu. Kiekvienas mūsų galėtų prisiminti atvejų, kai koks nors įvykis gausiai ir negražiai aprašomas, o paskui visi staiga nutyla, nes paaiškėja, kad buvo truputį ne taip, arba visai ne taip.

O kiek kartų žiniasklaida faktus „nušviečia“ taip, kaip reikia jai, teisingiau, jos savininkams?

Štai Telšiuose tikybos mokytoja per pamoką dešimtokams aiškino „šį tą“ apie iškrypėlius, vadinančius save gėjais – gėlytėmis. Na, švelniai tariant, iš kurios kūno vietos tos gėlytės auga. Net ne aiškino, tik rodė Paulo Camerono iš Šeimos tyrimų instituto parengtus lankstinukus.

Nepiktinsiu tų gerbiamų skaitytojų, kurie myli iškrypėlius ir nežino, į kurią vietą jie gerą daiktą kaišioja, nes ten ir apie tai buvo atvirai parašyta, Pacituosiu tik vieną teiginį „…nustatyta, kad beveik visi serijiniai žudikai, kurie savo aukas nužudė ir po to suvalgė jų kūnų dalis, buvo gėjai“.

Kaip tai pateikė Lietuvos žiniasklaida? Visų pirma, pranešė, kad tie teiginiai įžeidė gėjus. Tai, ar teiginiai teisingi, ar ne, žiniasklaidai nerūpėjo. Ar jau iš karto reikėjo suprasti, kad informacija teisinga, bet įžeidžia gėjus, todėl jos skelbti negalima?

Be to, iš karto buvo parašyta, jog Telšių mokytoja moko, kad gėjai yra kanibalai, kad mokytoja gėjus lygino su kanibalais. Kaip žiniasklaidai būdinga – apvertė žinią aukštyn kojomis. Tuoj kilo didžiausiais triukšmas, net gana gerbiami žurnalistai rašė, kad „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“, o švietimo ministrė, kaip pas mus įprasta, tą pačią dieną, be jokio tyrimo, paskubėjo nuteisti mokytoją, pareiškusi, kad tokia su vaikais dirbti negali.

Matote, dešimtokams apie tai kalbėti anksti. Bet remkimės Pasaulio sveikatos organizacijos standartais. Dabar jau buvusi Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė PSO palaimintą lytinį švietimą siūlė, būdama Seimo nare. Tuose PSO standartuose, kurie „grįsti mokslu“, teigiama, kad vaikai su masturbacija turi susipažinti iki ketverių metų, o seksualinį malonumą patirti – iki šešerių. Ar dar reikia stebėtis, kodėl PSO taip mylima gėjų?

Apie tai nė vienas „respublikinis organas“ neparašė. Ir apie Telšius beveik visi labai greitai rašyti ir kalbėti nustojo, išskyrus vieną „grupę“, kuri, manoma, yra tam tikros grupės paremiama. Būsite visiškai teisūs manydami, kad niekas net nemanė parašyti, jog tai, apie ką buvo rašoma anksčiau, buvo netikslu.

Dar galima būtų kai ką prisiminti, pavyzdžiui, Kęstučio Pūko istoriją ir palyginti ją su Sauliaus Stomos istorija. S. Stomos bandymai sugundyti „žaliaakę“ buvo nufilmuoti ir ištransliuoti „visai Lietuvai“, tuo tarpu kažkaip negirdėjau, kad bent viena, kurią bandė suvedžioti K. Pūkas, turėtų kokį nors įrašą, kitaip tariant, įrodymų. Bet apie S. Stomos metimą iš Seimo nebuvo šnekama, o K. Pūkui pakniopstomis kurpiama apkalta.

Priežastis paprasta: S. Stoma buvo išrinktas pagal sąrašą, todėl jo vietą būtų užėmęs kitas tos pačios partijos atstovas, tuo tarpu K. Pūkas išrinktas vienmandatėje, ir kiekviena Seime sėdinti partija tikisi, kad K. Pūko vietą užims jos žmogus. Kodėl niekas apie tai neparašo? Taigi skandalo nebeliks, o žiniasklaidai nieko daugiau nereikia.

O ar jums neatrodo, jog nemaža dalis žiniasklaidos bėdų atsiranda dėl to, kad žurnalistai per daug geria? Paskaitykite kokiame nors portale, kaip moterys ir merginos gražuolėmis vadinamos, pažiūrėkite tų „gražuolių“ nuotraukas, ir prisiminsite rusų patarlę: negražių moterų nebūna, būna per mažai degtinės. Toks įspūdis, kad portalų žurnalistams degtinės tikrai netrūksta.