Kodėl žmonės mėgsta žiūrėti į dangų ir žvaigždes? Atsakymas gana paprastas: jie ilgisi. Jausmą atpažįsta, nesąmoningai kelia akis į žvaigždėtą dangų ir ieško nusiraminimo ten, tolimoje žmonijos praeityje, Visatoje, kurioje atsirado dabartis. Ką mes veikėme ir ko pasiekėme per tą laiką? Lietuvos etnokosmologijos muziejuje Molėtų r. sukaupta ir tebekaupiama visa įmanoma informacija apie žmonijos ryšį su Kosminiu pasauliu. Visai neseniai muziejaus fondus papildė Mielagėnų palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiniuose globos namuose gyvenančios audėjos Emilijos Patiejūnaitės reto grožio ir sudėtingumo audiniai.

Pirmoji paroda

Praėjusią savaitę, gegužės 4 d., Lietuvos etnokosmologijos muziejuje atidaryta audėjos kraštietės Emilijos Patiejūnaitės audinių paroda. Ta proga susirinko didžiulis būrys Emilijos artimųjų, draugų, pažįstamų pabūti šalia senolės. Muzikos garsais susirinkusius pasitiko Molėtų meno mokyklos kanklininkės.

„Šiandien susirinkome ypatinga proga. Atidaroma pirmoji personalinė Emilijos audinių paroda. Pradžių pradžia buvo gana įdomi. Kai mane direktorius pasikvietė „ant kilimo“, ėjau lyg prislėgta šimto akmenų. Tačiau pamačius jį besišypsantį šalia stirtos sulankstytų audinių, šiek tiek nusiraminau. Direktorius liepė šiuos meno kūrinius priimti į fondą. Turėjau audinius ir audėjos dukterėčios Valentinos telefono numerį. Tiesa, pirmiausia pasikviečiau garsią audėją, kad įvertintų darbus, o ši labai nustebo ir patikino, kad net nežinanti, kaip kai kuriuos  audinius išausti. Tada, žinoma, nuvykome pas ją į Vilnių ir parsivežėme dar daugiau audinių. O jau kovo 14-ąją nuvykome pas pačią audėją Emiliją į Mielagėnus“, – pasakoja parodos organizatorė, muziejaus direktoriaus pavaduotoja Irma Balčiūnienė.

Savamokslė audėja

Emilija Patiejūnaitė gimė 1935 m. kovo 14 d. Mažviliškės k., Daugėliškio sen. Austi pradėjo dar būdama paauglė. „Biedna buvau, norėjau turėti, kaip žmonės turi, tad prašiau mamos, kad bent pradžią parodytų. Dvidešimties metų jau rankšluostį padariau. Kaip įausti raštus, parodė kaimynė. Dvidešimt penkerių jau audžiau visam svietui rankšluosčius, kapas, kilimus ir tokiu būdu uždirbdavau. Raštus kūriau pati, keisdavausi ir su kitomis audėjomis. Audžiau ir aštuonnyčius, ir dvylikanyčius… “ – sako Emilija.

Garsas apie nagingą patikimą audėją sklido plačiai. Ypač daug darbų E. Patiejūnaitė išaudė aplinkinėms bažnyčioms, mat, kunigai prašę nuausti užtiesalų ant altorių, kilimų. Daugiausia jos audinių Daugėliškio šv. Joakimo ir Onos bažnyčioje.

Dukterėčia Valentina džiaugėsi, kad tetos kūriniai, kiekvienais metais įgyjantys vis didesnę vertę, priimti į muziejų ir jais grožėsis dar ne viena žmonių karta. Valentina prisiminė, kad teta ne tik audusi labai gražiai, bet visada buvusi labai tvarkinga, darbšti, gera šeimininkė, šmaikštuolė, bet užsispyrusi, todėl visų šeimoje vadinta „Prokurore“. Šiems Valentinos žodžiams paantrino ir kun. Marijonas Savickas, globos namų vadovas. „Čia tiesa. Jau dvylika metų pas mus gyvenanti Emilija dažniau vadinama „Prokurore“, nei savuoju vardu. Ji jau tokia…“ – juokiasi kunigas.

Šokas šeimai

Ir, vis dėlto, ne vienam skaitytojui kiltų mintis – kodėl Emilija, turėdama daugybę artimųjų, gyvena globos namuose? Tai – senolės sprendimas.

„Teta visą laiką pateikdavo šeimai stulbinančių sprendimų, bet šis buvo tapęs kone tragedija. Visi tada išgyvenome, bet, kaip sakiau, jos niekas niekada neperkalbės. Būdama jau silpnokos sveikatos, ji pasakė: „Aš važiuoju gyvent į Mielagėnus kol vaikštau, nes jei atgulsiu, tai niekas manęs nebepriims.“ Pasirodo, ji jau buvo viską susitarusi, visur apvažiavusi ir mums tik pateikė faktą. Mes buvome visi priblokšti, juolab, kad gyventi ji galėjo pas bet ką iš giminės – visi buvom pasirengę ją priimti. Bet ne. Nukirto kaip kirviu ir taškas“, – pasakoja Valentina.

O senolė Emilija tik juokiasi: „Aš labai dėkinga kunigui, kad mane priėmė ir dabar jau 12 metų gyvenu kaip rojuje.“

Iš namų Mažviliškės kaime Emiliją su jos daiktais pasiėmė pats kunigas. „Kaip šiandien prisimenu Emilijos namuose stovinčias didžiules ąžuolines stakles. Tada dar lyg juokom, lyg rimtai paklausiau jos, ar nenori pasiimti su savimi. O ji patikino, kad jau nebe. Kiekvienam žmogui rojus yra toks, kokį jis priima. Viskas priklauso nuo požiūrio. Yra žmonių, kurie gyvena tomis pačiomis sąlygomis ir kasdien viskuo skundžiasi, o Emilija – niekada. Gero žmogaus ir požiūris yra geras.

Emilija kambaryje gyvena su drauge, kalyte Pūke. Sykį viena mūsų darbuotoja pareiškė: „Arba aš, arba šuo.“ Emilija verkė kruvinom ašarom. Guosdamas ją pasakiau: „Darbuotojai pas mus keičiasi, o šunys pasilieka…“ Ir sutapk tu man… Po kelių dienų ta darbuotoja perėjo į kitą darbą“, – prisiminė kunigas M. Savickas.

Nenueinančios vertybės

„Džiaugiuosi nestandartiniu parodos atidarymu. Už tai, matyt, reikėtų padėkoti Emilijai ir jos artimiesiems bei mano pavaduotojai Irmai Balčiūnienei. Ši paroda – pirmoji muziejuje, kur mes priimame į fondus ir pristatome nueinančias vertybes. Vargu, ar kas nors dar tiek sėdės prie staklių, kiek buvo sėdėta, vargu ar kas nors pakartos tokius raštus. Todėl tos vertybės, atėjusios į mūsų muziejų, yra labai brangios. Muziejaus esmė – visi žmogaus ryšiai su Kosminiu pasauliu, o Kosminis pasaulis yra čia pat, už durų: tai mūsų tradicijos, mūsų gyvenimai, siekiai ir prisiminimai – visos vertybės. Mūsų muziejaus laukia didelės permainos, bet šitos vertybės dar ne kartą džiugins visus lankytojus“, – sakė parodoje dalyvavęs direktorius dr. Gunaras Kakaras.

Vienintelis pasaulyje muziejus

Etnokosmologija – vizualinių, emocinių, etninių, dvasinių, pažintinių, pragmatinių, prognostinių ir ontologinių ryšių su Kosminiu pasauliu visuma. Lietuvos etnokosmologijos muziejus yra pirmas ir vienintelis tokio pobūdžio muziejus pasaulyje. Muziejaus esmė – žmogaus ir žmonijos ryšiai su Kosminiu pasauliu. Pagrindinis Lietuvos etnokosmologijos muziejaus uždavinys yra rinkti, kaupti, sisteminti, saugoti, moksliškai tyrinėti, eksponuoti ir teikti lankytojams informaciją apie žmogaus ir žmonijos ryšius su Kosminiu pasauliu.

„Įvertinant Lietuvos etnokosmologijos muziejaus turinio unikalumą – atveriant lankytojams žmonijos egzistencijos erdvę Visatoje, akcentuojant visus ryšius su Kosminiu pasauliu, nuo etninių ryšių iki ryšių su nežemiškomis civilizacijomis, eksponuojant pasaulio valstybių kosminių programų pasiekimus, galima tikėtis, kad šitoks muziejus taps sektinu pavyzdžiu kitoms Europos bei kitų kontinentų šalims steigti savus Etnokosmologijos muziejus“, – teigia muziejaus bendruomenė.

Autorės nuotr.