Neseniai ignalinietis Vaidas D. sakė pastebėjęs, kad lietuvaitės itin mėgsta lankytis kapinėse. Tąkart nesureikšminau jo žodžių ir nepasistengiau pasidomėti, ką  konkrečiai jis  norėjo pasakyti, tačiau vėlesni pačios pastebėjimai ir kolektyviniai kitų ignaliniečių prašymai privertė imtis plunksnos (beje, nors tai ir senamadiška, tačiau svarbius dalykus visada stengiuosi  pirmiausia ranka ant lapo užrašyti  – gyvesnės mintys). Kviečiu į ekskursiją po Ignalinos miesto kapines.

Čia šiltuoju metų laiku apsilankau maždaug kartą per 2 savaites. Gėlynų hektarais nesodinu, dulkių nuo paminklų kas valandą nešluostau ir paminklų nebučiuoju. Ką veikiu? Nurenku prikritusias šakeles, uždegu žvakutes. Kiekvieno teisė rinktis, kaip jam panaudot kelias laisvas minutes: galima eiti pasibastyti po prekybos centrą, stebint, kaip keičiasi kainos, galima  su kaimyne plepėti  apie kitus kaimynus, o galima ir ramiai, tvarkant kapavietes, susidėlioti mintis.

Šį pavasarį pastebėjau 3 vyrukus, kurie intensyviai minė takus po kapines, labai daug rūkė, vis aptarinėjo kažkokius reikalus, netgi grėbė, iš esmės imituodami darbą, arba kitaip tariant, „įvedinėdami“ tvarką. Tą pastebėjo ir kiti ignaliniečiai, kurie taip pat pasigedo jų veiklos rezultato. Paradinė kapinių pusė visai tvarkinga, jei nekalbėtume apie vietas, skirtas atliekoms. Tačiau smalsumas ir žmonių prašymai nuvedė tolyn, patvoriu aplink visas miestelio kapines. Vaizdas pribloškė. Net neįtariau, kad mūsų „grožio“ kūrėjai kapinėse – paprasčiausi apsimetėliai. Nerūpi jiems  tvarka ir jų pačių dūšioj, matyt, vien purvas, kurį pirmiausia reikėtų išsikuopti, o jau tada žengti į kapines.

Kas mane ir ignalinietės Daivos šeimą taip nuliūdino? Ogi žmonės, kurie, sutvarkę kapavietes, neša visas atliekas (spyglius, gėles, žvakes, įdėklus )  už artimiausios tvoros ir krauna. Yra vietų, kur atliekų krūvos jau per tvorą lipa lauk. Seniūnijos atsiųsti žmonės (tokie, kaip anie trys vyrai), nurenka viršuje matomą plastiką, o visa kita lieka po spygliais augančioje krūvoje. Tų šiukšlintojų norėčiau paklausti: kas jums davė teisę nuspręsti, kad žmonės, kurie palaidoti arčiausiai kapinių ribos, netoli tvoros, privalo „ilsėtis“ atliekų krūvose? Juk prie įvažiavimo į kapines aiškiai matomi konteineriai atliekoms.

Minėtoji Daiva su vyru, vaikais ir kitais artimaisiais šiemet, prieš Motinos dieną Ignalinos kapinėse vykdė akciją „Darom“. Jie rinko atliekų krūvas kapinių patvoriuose, kur be atliekų iš kapinių rado ir energinių gėrimų buteliukų, ir „flečiukų“. Moteris pasakojo, kad nesibaigia rūpesčiai, miške nei šiaip, nei taip  pastačius bačką vandeniui, į kurią aptarnaujantiems darbuotojams vandens pripilti yra sudėtinga, apsisukti taip pat problemiška, todėl aplinkines kapavietes prižiūrintiems žmonės yra ir pikta, ir skaudu dėl nepagarbos mirusiems artimiesiems. Ne tik išmindoma aplinka autovežio ratais,  dar ir  kapavietės nuolat mirksta vandenyje. Ar tikrai būtina bačka miške, tokioje netinkamoje vietoje, juk vis tiek naujosiose kapinėse žmonės laistyti artimųjų kapų važiuoja  mašinomis, vos ne iki pat kapavietės, sukeldami debesis dulkių ir iš po ratų mėtydami akmenis, braižydami paminklus, – svarsto žmonės.

Kadangi kapaviečių yra ir senosiose kapinėse, ir naujosiose, tenka pereiti daugiau nei pusę kapinių teritorijos. Žinote, akys raibsta ir plaukai šiaušiasi nuo „grožių“. Eidamas pro kai kurias kapavietes net kvėpavimą sulaikai, kad tik kokios dulkės netyčia neužpūtus. Yra ir, matyt, dešimtmečiais nelankomų artimųjų kapų. Tačiau akis bado ir   kiti dalykų. Žmonės „iščiustinę“ kapavietes, aplink ant medžių įsirengia pagalbines patalpas: susikabina šluotas, grėbliukus, plastikinius butelius, skudurus. Niekaip nesupratu, ką tai reiškia? Kapinės vis dėlto yra visuomeninės paskirties objektas ir privalu laikytis kapinių priežiūros ir lankymo taisyklių.

Bet ir tai dar ne viskas… Praėjusią savaitę kapinėse lankiausi savaitės viduryje, apgrėbiau, uždegiau žvakeles. Nustėrau pamačiusi prie konteinerių pastatytą unitazą su visais priedais, į vidų įkištas plastikines gėlės, o šalia – paguldytą kryžių… Na, prie padangų, sauskelnių, televizorių jau esu įpratusi. Kadangi kapinėse buvau savaitės viduryje, šeštadienio vakarą (apie 21.40) užsukau pažiūrėt, ar tebedega žvakutės, ar reikia pakeisti naujomis Motinos dienai (močiutės kapas taip pat prie pat tvoros, tik iš paradinės kapinių pusės, tad matomas net neišlipus iš automobilio). Pravažiuodama netekau žado, kai pamačiau, kad prie kapinių tokiu metu darbavosi žmonės: į maišus moteris su vyru sėmė žemes (atvežtą juodžemį atnaujinti kapaviečių žemei) ir dėjosi į pravirą automobilio bagažinę… Nebijau pasakyti to žodžio, bet mūsų bendruomenėje apstu moralinių išsigimėlių.

Pastebėjimų ir patarimų, kaip pakeisti situaciją Ignalinos miesto kapinėse, turėtų, matyt, kiekvienas. Minėtos moterys pavyzdžiu pateikė Utenos miesto kapines, kuriose yra griežtas, ne formalus, sargas, pasitinkantis kiekvieną naują artimuosius laidojantį žmogų ir supažindinantis jį su taisyklėmis. Ką galima sodinti, kokio ploto kapavietė, koks paminklas, kaip rūšiuojamos visos atliekos ir t. t. Aš taip toli nevažiuosiu šįkart. Sargas, žinoma, būtų tobula, bent jau bandomajam metų ar kelerių laikotarpiui, kol mūsų žmonės išmoks elementarios tvarkos, drausmės, susipažins su kapinių tvarkymo kultūra. Tačiau tvarkos požiūriu pavyzdžiu galėčiau pateikti Palūšės, ar net mažytes, beveik nematomas Zuikų kapinaites. Ten atvykstantys mirusiųjų artimieji, regis, net bijo nerūšiuoti atliekų. Visi tvarkingai jas deda į medines dėžes, skirtas plastikui ir stiklui, šalia lentele pažymėta vieta organinėms atliekoms ir trečioji vieta, taip pat pažymėta lentele, skirta vainikams ir krepšeliams (tai daliai, kuri lieka nuėmus gėles, oazė, medis, viela). Ir buitinių atliekų čia niekada neteko matyti. Kur paslaptis – nežinau. Gal išties Ignalinoje palaidotų žmonių artimiesiems reikėtų griežtesnės kontrolės?

Kita vertus, nemažiau bėdų turi ir kitų seniūnijų žmonės. Tarkim, Rimšės seniūnijoje palaidotų artimųjų kapus tvarkantiems žmonėms visas atliekas tenka vežtis į namus, nes kapinėse nėra jokio konteinerio ir jokios nuorodos, kur ir kokias atliekas galima palikti. Manome, kad būtų pravartu kiekvienai seniūnijai peržiūrėti kapinių tvarkos ir priežiūros taisykles, reikalavimus, kuriuos derėtų aptarti su žmonėmis, atsakingais už tai. Suprantama, žmonėms nesinori judinti piršto tada, kai jie nemato apčiuopiamos naudos. Juk iš mirusiųjų naudos neišpeši. Bet pagarba žmogui, net ir mirusiam, nėra nuodėmė, todėl bent jau tiek mes tikrai kiekvienas galime.

Autorės nuotr.