Pasakiškai gražią šeštadienio pavakarę kažkaip subrendo noras apsilankyti mėgstamose vietose, kurios iš vaikystės įsirėžę atmintin gražiais įspūdžiais. Kaip paaiškėjo atvykus į Ginučius, tokių norų turėjau ne aš viena: keliautojų buvo apsčiai. Vieni automobiliais, kiti – dviračiais atvyko į Ginučius.
Akį patraukė dailiai atnaujinti, dar tebekvepiantys medžiu, tilto turėklai. Tačiau žengus žemyn link dešiniojo Srovės kranto, atėmė žadą. Atrodė, kad patekom į nykiausią Baltarusijos užkampį. Tokį įspūdį paliko sutrūnijęs kažkada buvusios kavinukės pastatas. Nejau iki šiltojo sezono pradžios nebuvo laiko aprinkti tas supuvusias ir jau žmonėms pavojingas statinio terasos liekanas ir nukabinti užrašą „Kavinukė“. Kavinukės terasos grindys prakiurę, turėklai nuo viršaus taip pat siūbuoja. Apžiūrinėjantys buvusios kavinukės „griuvėsius“ taip pat svarstė „kodėl nebėra kavinės ir kodėl lyg ir turistų laukianti Ignalina iš tikrųjų jų visai nelaukia. Nekalbame apie prestižinį restoraną. Tereikėtų trupučio išmonės, gero skonio ir darbščių rankų, kad šią mielą kavinukę atgaivintum. Jei jau labai sudėtinga atsikratyti kičinių ir „miestavų“ stereotipų, dabar jau galima idėjų pasisemti Stripeikių senovinės bitininkystės muziejuje.
Ir dar… Pabandykite atspėti, kur keliautojai, sustoję atsipūsti ir pasigrožėti vandens kriokliais, lengvinosi? Žaliuojančiose ir visada svetingose Srovės pakrantėse.
Ne finansiniuose ištekliuose esmė. Taip nutinka, kai stengiamasi maksimaliai išsunkti naudos, nepridedant nė piršto. Čia tiesiog nėra šią vietą mylinčio šeimininko.
Autorės nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!