Nejau dar per mažai suluošintų gyvenimų? Kas turi įvykti, kad žmonės pagaliau suprastų, kur žmoniją nuvedė jos pačios „pasiekimai“? Paskutinėmis savaitėmis klausant TV ir skaitant spaudą kilo mintis, kad didžioji žmonių dauguma yra labai priklausoma nuo alkoholio, nes taip desperatiškai kovoja už kiekvieną jo lašą. Jei žmogus negali atsipalaiduoti, negali mąstyti ir net linksmintis be alkoholio, vadinasi, jis yra marionetė, kurią galima kaip nori valdyti. Mostelk ranka, kitoje rankoje turėdamas stikliuką degtinės, ir be jokių rūpesčių nugarbinsi visą Lietuvą (ir visą Europą) į bet kurią prarają. Suprantu, kad už tokias garsiai pasakytas mintis mane tuoj pat sudegintų ant laužo, todėl ir nešneku garsiai, o dalijuosi jomis tik su jumis, brangūs skaitytojai! Į redakciją paskambinę Ona ir Leonas iš Mielagėnų pasidalijo skausminga situacija, susiklosčiusia dėl alkoholio, todėl nusprendėme ne tik jų istorijai, bet šiam paslaptingam gėrimui, skirti dėmesio.
Kalti be kaltės
Mielagėnuose gyvenantys Ona ir Leonas draugauja jau ketverius metus. Gražiai abu sutaria, vienas kitam pagalbos ranką tiesia, džiaugsme ir rūpesčiuose padeda, tik kol kas (Leonas, sakė, laukia, kada Ona apsispręs) jiedu gyvena kiekvienas savuose namuose, nors ir visai netoli vienas kito. „Mes su Leonu ir jo žmona visą laiką draugiškai ir kaimyniškai sugyvenome, o mirus jo žmonai, santykiai po truputį ėmė keistis, šiltėti. Leonas puikiai sutaria su mano sūnumi, padėjo jam vairuotojo pažymėjimą gauti: mokino, vežiojo. Paskui ir mane privertė mokytis. Padeda mums prie ūkio, o aš jam pusryčius, pietus ir vakarienę gaminu, daržus sodiname pas mane, nes aš ir prižiūriu juos ir žiemai viską konservuoju. Žodžiu, nenuobodžiaujame ir „nepašalpaujame“. Ne paslaptis, bet Leonas kartais išgeria, tačiau tai daro tyliai, namuose, todėl ir į akis niekam nekrinta. Mudu išsiaiškiname ir susitvarkome tarpusavyje. Ir, žinote, šitos istorijos niekada nepasakočiau, tačiau kai kurie įvykiai privertė ne juokais sunerimti.
Vieną dieną pas Leoną į svečius atvyko jo brolis, apsikirpti ir tėvų kapų aplankyti. Tai kai atvažiavo, dvi savaites rodos neturėjome“, – guodžiasi Ona.
Ona su Leonu drauge jau ketverius metus, ir, kaip sako Leonas, tai tik judviejų reikalas. Vyro teigimu, jie sutaria puikiai: „Kai aš pridarau „zbitkų“, aš atsiprašau ir išklausau jos maldas, nes žinau, kad moterims būtina iškalbėti viską. Ji man net ir piktokų žodžių pasako, tačiau aš žinau, kad tie žodžiai – tik trumpalaikės emocijos, nes dūšioje ji yra gera ir mane priima šiltai, todėl baigus jai pretenzijų tiradą, pasakau „Amen“, abu nusijuokiame ir toliau gyvename kaip gyvenę.“
Taip ir toliau būtų jiedu gyvenę, jei ne Leono brolio iš Linkmenų viešnagė, iškėlusi ne tik Onos praeities kančias, davusi peno apkalboms miestelyje, bet ir parodžiusi abiejų vyriškių šeimos moterų tikruosius veidus.
„Šiaip mūsų santykiai nėra labai šilti nei su broliu, nei seserimi, gyvenančia Mielagėnuose. Gyvename kiekvienas sau. Na, brolis atvažiavo – neišvarysi juk. O jis sumanė pasivaišinti. Ir aš sutikau. O tos vaišės virto tragedija. Sukilo ir sesuo, ir kaimynai, mat brolis ne tik mane vaišino, bet jau ir sugėrovus į mano namus vedžioti pradėjo… ai, ką ten bekalbėti, žinot, kaip tada veiksmai vyksta… Nors Ona turi raktus nuo mano namų, brolis išlaužė spyną, tad užsirakindavo kabiuku iš vidaus ir ji neįeidavo net pažiūrėti, ar gyvi besame. Atėjo ta diena, kai jau padėjau tašką ir užrakinęs duris, išėjau pas Oną. Brolis, negalėdamas įeiti į vidų, kėlė triukšmą, o mano giminė (sesuo, brolio dukra) kaltino Oną, skambindamos ir rašydamos SMS žinutes, tačiau pačios nenorėjo juo pasirūpinti. Tada kažkas iškvietė policiją ir brolis dingo. Kas su juo nutiko, mes nežinome… Man nesmagu, kad kilo toks sąmyšis ir kad Ona kažkieno akyse liko kalta be kaltės…“ – sako Leonas.
Vyrų giminės moterys apeliavo į Onos sąžinę, priekaištavo, kad nesutvarko išgėrinėjančių vyrų, o paskui dar atvykėlio dokumentai dingo, jis neįleistas į namus ir t. t. Štai tada moterys vietoj to, kad suvienytų jėgas ir padėtų artimiesiems, puolė pažeidžiamiausią. Ona jau buvo sykį nukentėjusi nuo girtaujančio vyro: tada jai tylėjimas ir nuolankumas, kartą prasiveržęs stipriu savigynos instinktu (jiedu susimušė), kainavo 2,5 metų nelaisvės ir 50 tūkst. litų, nes vyras dar dvi dienas gastroliavęs po miestelį, mirė. Artimieji rado būdų, kaip viskuo apkaltinti Oną. Moteris atliko nuobaudą, grįžusi atstatė ūkį, grąžino skolas ir toliau dirba už kelis žmones, guldama 24 val., o keldamasi 4 val. Tačiau moterys nebūtų moterys, jei jos bandytų ieškoti gerų pavyzdžių, jos užtikrino, kad kas benutiktų girtaujančiam atvykėliui, „viskas guls ant tavo sąžinės“. Tačiau Leonas kartą ir visiems laikams, ir giminėms, ir kaimynams garsiai taria: „Ona yra moteris. Ji gera, miela, darbšti ir rūpestinga, ir kad kokie jūsų tikslai bebūtų, mano nuomonės apie jus nepakeisite, tad prašau nesikišti, nežeminti mūsų ir gyventi savo pačių gyvenimus.“
Kai alkoholis – turtus nešantis aitvaras
Žinodami, jog alkoholis tautai neša tiek daug žalos ir iš tikrųjų norėdami gelbėti žmoniją (dabar tik imituojame gelbėjimą), galime nustoti jį gaminti ir vartoti visiškai. Deja, alkoholis lyg aitvaras, kažkam neša pasakiškus turtus, todėl apie jo negaminimą nėra net kalbos. Na, jei rimtai, tai svajoju išgirsti atsakymą, kodėl valdžia taip paviršutiniškai žiūri į esminius dalykus: lyg ir kažką sprendžia, be paliovos ginčijasi, bet iš tikrųjų trepsi purvyne, sukdamasi ratu, iki pasibaigs kadencija. Išbristi negali, nes tada tikrai negalės nieko pakeisti, o kai tik pabando nusiprausti, tuoj pat vėl aptaško purvais visi kiti, trepsėdami aplink.
Kalbant apie alkoholį ir visus jo vartojimo ypatumus mūsų valstybėje, pirmiausia valdžios atstovams reikėtų išsiaiškinti konkrečius apibrėžimus: kas yra alkoholis, kaip jis vartojamas, kas yra alkoholizmas ir pan. Vien dėl to, kad jie to nepadarė, dabar ir kyla aibė beprasmiškų ginčų ir priešinama tauta. O esmė ta, kad skirtingose šalies teritorijose ir skirtinguose socialiniuose sluoksniuose gyvenantys žmonės skirtingai suvokia alkoholį, jo vartojimo tradicijas ir t. t. Tarkime, kokia nors Vilniaus miesto senjorė labai mielai vakarais gurkšnoja prabangaus itališko vyno prieš vakarienę ar garbus dzūkas išlenkia kokį šlakelį gardžios ruginukės. Jie juk vartoja alkoholį. Ir, sakyčiau, visai suprantamas jų priešinimasis pokyčiams, nes jie nesupranta, kad, tarkim, kitiems alkoholis asocijuojasi su nesuskaičiuojamais kiekiais „vaisiuko“, „bambalinio“ alaus arba viduriniojo sluoksnio mėgstamais pigiais chemikalais užnuodyto marmalo, kurį vadiname „brendžiu“, „likeriu“, „viskiu“, „šampanu“… bei su smurtu, nelaimėmis, skausmu, praradimais. Yra ir ketvirta kategorija, kurios smegenys naikinamos nuo mažens ir pratinama prie alkoholizmo – tai jaunoji karta, vartojanti energinių gėrimų.
Taigi, prieš pradedant kalbėti apie alkoholio vartojimą, draudimus ir sankcijas, būtų protinga įsivardinti kas yra kas. Jei norime pasiekti rezultatų, kalbėkime ne apie kiekybę ir draudimus, persekiojimus ar gaudymus, o apie kokybę. Išimkime iš apyvartos „bambalinį“ alų, „vaisiuką“, kokteilių gėrimus, sidrus, energinius gėrimus ir pan. Palikime kokybišką, brangų (nes kokybė visada kainuoja) alkoholį ir viskas atsistos į savo vietas. Kas norės nusibaigt, galės tai padaryt labai greitai, gerdamas langų valiklį. Ir gal nuskambės labai žiauriai, bet dėl tokios degradavusios asmenybės tauta didelio nuostolio nepajus. Žinoma, ši asmenybė – kažkieno dukra ar sūnus, tačiau ten tik jo kūnas – žmogaus ten jau seniai nebėra.
Vietoj epilogo
Juokinga, kad nebėgame nuo savų blogybių, nors tai yra įmanoma, o stengiamės pabėgti nuo svetimų, nors tai neįmanoma. Išties nustebino Ona ir Leonas atvirumu, gražiais žodžiais apie vienas kitą ir apie judviejų gyvenimą. Nėra pompastikos, vaidybos ir pataikavimo, bet yra nuoširdus žmogiškumas ir jaučiamas pavydėtinas rūpinimasis vienas kitu. Kaip rašė prancūzas Emilis Zola: „Moterys arba uždeda vyrui karūną ant galvos, arba užveržia kilpą ant kaklo.“ Už judviejų Karūną!
Autorės nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!