Mokslo pažanga sėkmingai įžengė ir į Lietuvos mokyklas. Dabar mūsų mielieji vaikučiai ne tik keikia ir muša mokytojus, bet ir nufilmuoja visa tai ir įdeda socialinius tinklus. Labai teigiamas požiūris: patirtimi reikia dalintis.

Šiaulių rajono Kuršėnų Daugelių pagrindinės mokyklos devintokė per pamoką apstumdė mokytoją, o patenkinti mokiniai šaukė, ūbavo ir staugė, vadino mokytoją k..rva. To, kad mokiniai stumdė suolus, dėjo ant jų kojas, vaikščiojo po klasę ir žaidė telefonais, turbūt nereikia net minėti: sakoma, kad tai įprastas dalykas nemažoje dalyje Lietuvos mokyklų.

Kad žaidė telefonais, tai gal ir neblogai, šis pasityčiojimas iš mokytojos, kurį mūsų vadinamoji žiniasklaida (purvasklaida) korektiškai pavadino incidentu, buvo nufilmuotas ir paviešintas. Įdėtas į feisbuką. Ir skubiai iš ten pašalintas. Kas tai padarė – apie tai kažkodėl niekas neparašė.

Manęs nenustebino pirmoji žurnaliūgų reakcija į šią žinią. Ji buvo liūdnai nuspėjama: į žinių laidas pakviesto vaikų psichologo žurnaliūgos klausinėjo, ką mokytoja padarė ne taip, kad mieli vaikučiai taip reagavo.

Vaikų psichologas, televizijos ekranuose ypač pasižymintis ne savo išmintimi, o savimi pasitikinčia visažinio išraiška, paaiškino neišmanėliams (vis dar kai kur pasitaikantiems kai ko nesuprantantiems), kad kažkas buvo nesužiūrėta, kad tokiais atvejais pirmiausiai reikia aiškintis, ko nepadarė vyresnieji… Žodžiu, kaip dauguma psichologų, papliurpė: vaikai geri, suaugusieji jų nesupranta.

Netruko pasirodyti pritariančiųjų „skriaudžiamų vaikučių“ versijai. „Garsiojoje“ pamokoje dalyvavusi septintokė, beje, mokinių tarybos pirmininkė, teigė, kad kalta mokytoja, kad ji ne kartą mokinius „jėga pasodindavo į suolą“, ir įžeidinėdavo juos. Ir kad mokiniai jau ketino eiti pas direktorių skųstis, bet nespėjo – direktorius pats atėjo pas juos.

O vienas bendraklasis, rašo ši mokinių tarybos pirmininkė, dėl to, kad visuomenė susidarė apie juos nuomonę kaip apie gyvulius, „patyrė sunkų astmos priepuolį“. Čia, žinoma, jau po visos tos istorijos paviešinimo.

Žurnaliūgoms, paviešinusiems tokius mokinės „pasvarstymus“, kažkodėl neatėjo į galvą pasiteirauti, kodėl taip ilgai kentėtas mokytojos smurtas nebuvo nufilmuotas, o štai vaikučių gyvuliškumas atsidūrė feisbuke.

Mokyklos direktorius netruko pabendrauti su įrašą paviešinusia mokinės mama ir susitarti, kad taip daugiau nederėtų daryti.

Rajono meras irgi pareiškė, kad nėra gerai, kai tokie dalykai filmuojami ir viešinami, ir dabar rajono valdžia aiškinsis, ar mokykla įspėjo, kad tokie dalykai negalimi.

Štai kas valdžiai svarbiausia: kad tai nebūtų viešinama. Tai, kad mokiniai terorizuoja mokytojus.

Šiaulių rajono meras ir dar vieną priežastį, kodėl taip vyksta, pasakė: pas juos rajone trūksta psichologų. 

Dar kartą rizikuodama užsitraukti kaltinimus sovietmečio garbinimu, pasakysiu: neprisimenu iš mokyklos nieko panašaus. Anais negerais laikais tinginiai ir „hiperaktyvūs“ eidavo į „profkę“, išaugdavo žmonėmis. Dabar turime, kaip madinga sakyti, ką turime. Dėkojame valdžiai už sėkmingai įgyvendinamą švietimo reformą.

Gerbiami mokytojai, bet jums tai patinka – kai jus keikia ir stumdo, kai jus išvadina paskutiniais žodžiais, kai jums rodo apnuogintą priekinę ir užpakalinę kūno dalį. Jums patinka, kai mokiniai nesimoko, o jūs turite kelti juos iš klasės į klasę.

Sakau taip todėl, kad priešingu atveju jūs kažką darytumėt. Ką? Galų gale, yra toks dalykas kaip streikas. Streikuoti laisvame pasaulyje galima ne tik reikalaujant didesnio atlyginimo, kaip kartais darote ar bent grasinate padaryti jūs, bet ir didesnių savo teisių.

Taip daryti jums mokinio krepšelis trukdo? Jeigu tinginių ir silpnapročių klasėje neturėsite, tada ir atlyginimas sumažės? Tai gal mokinio krepšelio sistemą reikėtų keisti? Ar geriau nieko nedaryti, kaip nors išgyvensite?

Čia aš ne specialiai mūsų rajono mokytojams taikau. Pas mus nieko panašaus nėra, ar ne?