Šie metai paskelbti piliakalnių metais. Ta proga Ignalinos viešoji biblioteka įgyvendina projektą „Piliakalnių istorija žadina vaizduotę“. Gražiausiose Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio bei Sirvėtos regioninio parkų vietose ant piliakalnių vyks legendų ir sakmių skaitymai, literatūrinės kompozicijos, kultūriniai žygiai, susitikimai su žinomais žmonėmis. Birželį ant Ginučių piliakalnio visus pasitiks dr. Vykintas Vaitkevičius, liepą ant Puziniškio piliakalnio veiklas ves ANP etnologė Giedrė Šukytė ir kultūrologė Sigutė Mudinienė. Rugpjūtį bus aplankyti du piliakalniai – Taurapilio (Utenos r.) ir Kačėniškės (Švenčionių r.). Ant Taurapilio su projekto dalyviais bendraus dr. V. Vaitkevičius, ant Kačėniškės – Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktorius Kęstutis Lisauskas. Rugsėjo 20 d. projekto veiklas ant Ladakalnio užbaigs vakaronė su folkloro ansambliu „Čiulbutė“. Praėjusį šeštadienį pirmasis ciklo renginys vyko ant mažai kam žinomo Linkmenų piliakalnio, vietinių Pilale vadinamo.

Visomis prasmėmis renginys pavyko. Pirma, puikus oras, antra, gausybė žmonių (dalyvavo arti dviejų šimtų), trečia – apsilankė garbių ir retų svečių. Daugelis atvyko tiesiog susitikti su žinomu gamtininku, prozininku, gamtos fotografu ir laidų vedėju Selemonu Paltanavičiumi.

Pilalė, išvalyta nuo krūmų ir žolės, svečius pasitiko atjaunėjusi, tarsi paaugusi, iš tolo matoma, švytinti. Piliakalnio veidu pasirūpino Linkmenų seniūnija. Dėkota netoliese gyvenančių Palikšų šeimai už leidimą privažiuoti prie piliakalnio, nes aplink jį – šios šeimos žemė. Gal nuo šiol šiaip mažai turistams žinoma vieta bus gausiau lankoma? Žinoma, tam reikia čia įrengti informacinių stendų, kuriuose sugultų ir legendos, ir tikrovė, nuo krikščioniškos bendruomenės „Kelias“ nutiesti kelio atkarpą ar bent taką. Tarpukaryje, po 1938 m. žemės reformos aplink Pilalę kūrėsi vienkiemiai, po 1958 m. ši vietovė buvo kelis kartus tyrinėta, šalia atkasta senos gyvenvietės liekanų. Linkmenų seniūnas Jonas Alekna ir kiti vietiniai gyventojai prisiminė, kaip jie vaikystėje kūliais virsdavo žemyn, kaip  jaunystėje čia šokdavo gegužinėse, šokiuose.

Po kolektyvinės nuotraukos piliakalnio papėdėje, visi atvykusieji susirinko jo viršūnėje. Kas sėdėjo, gulėjo ant atsineštų patiesalų, kas tiesiog stovėjo po kaitria saule. Apie senus laikus pasakojo buvusi ilgametė Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotoja Irena Čeponienė ir Linkmenų žynys Romualdas Vilutis. I. Čeponienė sakė, kad šis piliakalnis mena I tūkstantmetį, bet kas čia kažkada buvo – žinių nėra. Taip pat paaiškinta žodžio piliakalnis kilmė. Daugelis mano, kad šis žodis reiškia kalną, ant kurio stovėjo pilis, tačiau iš tikrųjų piliakalnis kilęs nuo žodžio pilti. Linkmenų žynys Romas net, sakė, esant legendai, kad šį piliakalnį esą kareiviai kepurėmis supylę.

Gamtininkas S. Paltanavičius apie tai kalbėjo juokaudamas, kaip apie gražią, bet pramanytą legendą. Pasak jo, šis ir kiti Lietuvos piliakalniai saugo mums nežinomą istoriją, o jų atsiradimo legendos –  tik gražūs pasakojimai. „Kiekvienas piliakalnis – didžiausias istorijos lobynas, todėl tyrinėjimai turi būti moksliniai, daromi metodiškai. Iš jų daug ką gali sužinoti:  ką ir iš kokių indų žmonės valgė, kaip rengėsi ir puošėsi. Štai kasinėjant nustatyta, kad Lietuvoje prieš 300 metų dar nebuvo pilkojo kiškio, kuris, patekęs į Lietuvą, vėliau paplito Latvijoje ir Estijoje, todėl ten kiškiai vadinami tiesiog lietuviais. Vilniaus žemutinės pilies tyrinėjimai parodė, kad pagrindinis kunigaikščių maistas buvęs žvėriena, o medžioklėje jie naudojo sakalus…“ – pasakojo svečias. S. Paltanavičius publikai uždavė klausimą – kokia viena blogybė yra prie šio piliakalnio, kaip ir prie daugelio kitų? Teisingai niekas neatsakė. Ogi šalia piliakalnių panoramą darkantys elektros stulpai. Aukštos įtampos elektros linijos stulpas stovi ir šalia Pilalės. Pastaraisiais metais daug žalos piliakalniams padaro ir juodųjų archeologų kasinėjimai.  

Gamtininkas nuo piliakalnių ir istorijos pamažu priėjo prie savo mėgstamos gamtos temos, šio pavasario metamorfozių. „Suvalkijoje šalnos sutapo su sodų žydėjimu, todėl derliaus šiemet nebus, vaisių vyksime pirkti pas jus, kelkite kainas“, – juokavo S. Paltanavičius. Apie paukščius, gyvūniją ir augalus, jų rūšių įvairovę jis, atrodo, galėtų kalbėti dienų dienas. Gamtininko akis gamtoje mato kiekvieną smulkmeną. Tarkime,  nusistebėjo, kad šiemet šv. Petro rakteliai (raktažolė) žydi tik dabar, kai turėjo žydėti dar balandį. Pateikė daugybę kitų gamtos kuriozinių pavyzdžių, keistenybių, įdomybių. Klausė, ar žinome, kad visų procesų gamtoje motina yra eglė, diktuojanti kas 5–7 metus besikartojančius gamtos ciklus, žydinti vyriškais raudonais ir moteriškais žaliais žiedais. Pasakojimo pabaigoje gamtininkas pasidalijo savo įspūdžiais iš ekspedicijos plaukiant Nemunu!

Svečiui už įdomią istorijos ir gamtos pamoką dėkojo Linkmenų seniūnas Jonas Alekna, rajono savivaldybės vicemeras Laimutis Ragaišis, kraštietis mokslininkas Laimutis Bilkis, bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė. Svečiui įteiktos dovanos prisiminimui apie šį kraštą. Už trejeto šimtų metrų gyvenantis krikščioniškos bendruomenės „Kelias“ vadovas Gintautas Mackonis svečiui įteikė savo darytų nuotraukų, taip pat ir Pilalės piliakalnio vaizdą, ant kurio visi norintys gavo S. Paltanavičiaus autografą.

Renginio kulminacija – piliakalnio apjuosimas susikibus rankomis. Nenutrūkstamai grandinei žmonių užteko. Kaip minėjau, kitas panašus susitikimas vyks birželį ant Ginučių piliakalnio.

Autoriaus nuotr.