Aną savaitę buvau Vilniuje. Vyras automobiliu parvežė nuo tarpmiestinio autobuso stotelės. Penkis kilometrus eiti – kadaise niekis buvo, bet dabar nebe tas. Galėjau, žinoma, važiuoti iki Ignalinos, paskui, palaukusi valandą ar dvi, o gal ir tris, sėsti į priemiestinį ir grįžti atgal, būčiau ne penkis, o tik pustrečio kilometro ėjusi. Arba Ignalinoje palaukti kitos dienos, kai yra autobusas, kuris priveža iki namų beveik per puskilometrį.

Taip, suprantu, kad rajone daugybė gyventojų, kuriems iki autobuso gerokai toliau, o iki Vilniaus apskritai be persėdimo nenuvažiuosi. Mažulonys dėl to dar negalėtų skųstis ir čia tik pavyzdys. Ir suprantu, kad tokių gyventojų jau ne daugybė, ir jų vis mažėja. Bet jų dar yra, ir jeigu valdžia sėkmingai  paruoš jiems dar vieną dovanėlę, gyvenimas pasidarys dar gražesnis.

Kalbu apie kuo toliau, tuo labiau gresiantį automobilių mokestį. Valdžia sako, kad tokį mokestį galų gale vis dėlto kaip nors reikia įvesti, nes to reikalauja Briuselis, Tarptautinis valiutos fondas ir dar galas žino kas.

Visos valdžios tarsi specialiai mums siekia įrodyt: norėjote į Europos Sąjungą, tai ir turėkitės, gal galų gale suprasite, kad ar Maskva, ar Briuselis nurodinėja, jokio skirtumo. Mes, tai yra, valdžia, norėtumėm kaip geriau, bet geriau mums neleidžia.

Tiesą sakant, kai užsispiri, leidžia, bet mes padarome taip, kaip mums patogiau, juoba visada pasiteisinti galima Briuseliu.

Taigi, šiais laikais kaime be mašinos – prastai. Ir ne tik tada, kai į Vilnių nuvažiuoti prireikia. Anksčiau, kai žmonės viską savo ūkelyje auginosi ir mėsą rūkydavo, ir duoną kepdavosi,  į parduotuvę užtekdavo kartą per mėnesį nueiti, druskos, cukraus ir degtukų. O dabar? O jeigu dar į polikliniką prireikia? Autobusas du kartus per savaitę, bet liga nelaukia.

Užtat belieka laukti, kol dar vieną mokestį – automobilių – valdžia įves. Žiūrėk, tas mokestis bus didesnis, negu per dešimt metų pensijos buvo padidintos. Vilniuje atsisėdantys greitai pamiršta, kad kaime mašina ne pramogoms reikalinga.

O gal tokiu būdu norima, kad kaimų išvis neliktų? Neliks gyventojų, kaimus išbrauks, pavadinimai užsimirš. Problemos nebeliks. Ko čia dėl vieno ar kito mokesčio jaudintis ar skųstis? Ir kam pasiskųsi? Briuseliui?

Geriau ką nors linksmesnio prisiminkime. Sakysim, sėkmingą kovą su alkoholiu. Štai internete skaičiau, kad verslininkai jau ruošiasi draudimui neštis alkoholinius gėrimus permatomuose maišeliuose. Jie ketina gaminti žaliai dažytus didelio skverno formos maišus, į kuriuos, o ne po kuriais, kaip kai kas nevykusiai mėgina juokauti, bus slepiami alkoholio buteliai. Kaina, sakoma, bus pakenčiama.

Sukruto ir baldų gamintojai. Mat renginiuose alkoholiu bus galima pardavinėti tik aptvertose vietose, garduose. Gardai bus kilnojami, surenkami. Didesni – alkoholio gėrikams, o štai mažesni – jų vaikučiams, nesulaukusiems dvidešimties. Tie mažesni gardai bus gaminami spalvoti, juose bus galima pažaisti mediniais ekologiškais žaislais, pagamintais be druskos ir cukraus.

Didelė verslininkų dar neįsisavinta niša – vestuvės. Žinia, pasitaiko, kad tuokiasi dvidešimties nesulaukę panelė arba vaikinas, o kartais ir abu tokie būna. Po santuokos metrikacijoje iki šiol visi išgerdavo šampano. Dabar šampaną bus galima rodyti ir pilti tik sulaukusiems dvidešimties, o jaunesniems CM biure irgi bus įrengtas atskiras gardas.

Na, ir gardai pačiose vestuvėse. Kol kas įstatymais nereglamentuota, kaip reikės elgtis, jeigu vienas iš jaunųjų bus nesulaukęs dvidešimties: ar juos abu reikės uždaryti į gardą, ar garde sėdės tik vienas (viena). Bet verslui bus kur pasireikšti, dėl to neabejojama.

Ir dar – dabar paplitę vestuvių planuotojai, o ateityje veikiausiai neapsieisime be vestuvių kontrolierių, kurie prižiūrės, kad viskas būtų pagal įstatymą. Tik smalsu, ar jiems bus leista vaišintis kartu su visais svečiais, ar jie turės atsinešti savo sumuštinių?

Taigi, visokie alkoholio draudimai duos naudos ir Lietuvos ekonomikai. Suklestės pramonė, atsiras naujų darbo vietų. Sugrįš emigrantai ir iš Lietuvos pabėgę pabėgėliai. Ir vėl skambės nuo dainų lietuviškas kaimas.

Ta proga tie, kuriems dar įpilta, gali išgerti.