Rajone jau tapo tradicija kasmet trečiąjį gegužės sekmadienį pagerbti buvusius partizanus ir jų ryšininkus. Kol buvo gyvų laisvės kovotojų, jie šią dieną buvo aplankomi, pasveikinami, įteikiama gėlių. Užpernai mirus paskutiniam rajono partizanui Fortūnatui Ivanauskui iš Ginučių, dabar šią dieną lankomos partizanų kovų, žūties ir palaidojimo vietos, prisimenami ir pagerbiami buvę dar gyvi partizanų ryšininkai.

Šiemet trečias gegužės sekmadienis buvo 21-ąją dieną. Ryte Ignalinoje, prie pokaryje buvusios stribynės, kur dabar stovi paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, pagerbti žuvusių, čia išniekintų atminimo (šioje vietoje atpažinimui guldydavo žuvusius partizanus) susirinko nemažas būrys šventės dalyvių. Prie paminklo padėta gėlių, uždegtos žvakutės. Su šia misija čia apsilankė ir rajono meras Henrikas Šiaudinis. Prie paminklo garbės sargyboje stovėjo savanoriai.

Iš Ignalinos visi vyko į Švedriškę, kur vietos bažnyčioje klebonas Egidijus Vijeikis už žuvusius, nukankintus ir mirusius laisvės kovotojus aukojo šv. Mišias. Kunigas Egidijus už juos kvietė melstis, o po Mišių aplankyti šalia bažnyčios esančiose kapinėse palaidotus partizanus ir jų pagalbininkus. Aplankyti neseniai mirusio Antano Šimkūno, taip pat brolių Butrimų, Rukų, Broniaus Ivanausko, Jono Lisausko, Gurkšnių kapai, ant jų uždegtos žvakutės, padėta gėlių.

Vidurdienį visi susirinko miške prie Baltelės ir Utenykščio ežerų, keli kilometrai už Vaišnoriškės, kur 1951 m. sausio 27 d. savo bunkeryje žuvo Lokio rinktinės vadas Pranas Račinskas-Drugelis, Žaibas ir jo adjutantas Simonas Puras (Purevičius)-Švyturys. Prie kelio, apie 200 m nuo buvusio bunkerio, neseniai pastatytas paminklas jiems atminti. Ši vieta vadinama Briedžių arba dar Gimžauskų raistu, nes tuomet tai buvo dabartinio rajono tarybos nario, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos rajono skyriaus pirmininko Vytauto Gimžausko tėvų žemė. Apie tai jis pats papasakojo prie paminklo. Su partizaninių kovų istorija, apie tą 1951 m. sausio mūšį papasakojo visaginietis Laimonas Abarius, skersai išilgai nuo 1992 m. pervertęs visus Lietuvos archyvus, saugančius pokario kovų paslaptis. Spausdamas ašarą apie jaunystės metus, atiduotus kovai už Lietuvos laisvę, pasakojo buvęs asmeninis Drugelio ryšininkas Mečislovas Petkevičius. Jam jau devyniasdešimt, bet dar turi jėgų tokiems žygiams, turi gerą atmintį. Mečislovas, sakė, kadaise šiuose miškuose išvaikščiojęs visus takus, takelius, jis parodė ir buvusį bunkerį. Trijų žuvusių partizanų Butrimų sesuo Onutė Butrimaitė-Laurinienė prisiminė savo susitikimus su Pranu Račinsku-Drugeliu, Žaibu. Jis buvo geras siuvėjas, turėjo siuvimo mašiną, kurią jai ir padovanojo. Dabar ta mašina Utenos muziejuje. Ignalinos savanoriai žuvusius partizanus pagerbė trimis šautuvų šūvių salvėmis.

Trumpai stabtelta prie ąžuolinio paminklo Vyžių partizanams Vladui Tumėnui ir Vladui Bivainiui, čia žuvusiems 1945 m. Prie šio stogastulpio sutikau brolius Vytautą ir Romualdą Aidukus. Jie – Garbšių partizano Vlado Aiduko-Tigro sūnūs. Vytautas pasakojo, kad gyvena ne mūsų rajone, tačiau Ignalinos kraštą labai gerbia, visada dalyvauja ir remia panašius renginius. Jo tėvas partizanavo, buvo sužeistas, išgyveno Sibiro tremtį, sugrįžo ir mirė 2007 m., sulaukęs 93-ejų. Pasak V. Aiduko, labai džiaugėsi, kai 1990 m. išsipildė jo svajonė ir kovos tikslas – Lietuva vėl tapo nepriklausoma.

Ilgiau stabtelta Strazduose prie paminklo, primenančio 1951 m. balandžio 11 d. tragediją, kai Juozo Bulkos (vėliau tapusio kunigu ir iki mirties 2010 m. dirbusio Baltarusijoje) išduoti ir įvilioti į pasalą Čibirų sodyboje žuvo paskutiniai to krašto partizanai – Balio Vaičėno-Liubarto, Pavasario būrys. Septyni būrio vyrai ir Čibirų šeima (4 žmonės) buvo sušaudyti partizanais persirengusių stribų ir enkavėdistų.

Partizanų pagerbimo žygis baigėsi Šuminuose, kur kuriamas partizanų muziejus. Buvo apžiūrėtos būsimos jo patalpos – sena pirkia su asla. Pastate bus iškastas bunkeris, kokius rengdavo partizanai, kuriame galės pabuvoti visi norintys. Renkami eksponatai. Jau yra keli įdomūs daiktai: vokiškas kišeninis žibintuvėlis, 1942 m. vokiškas puodelis, kuriuos naudodavo partizanai. Jau anksčiau esu muziejui perdavęs keletą partizanų dokumentų ir Tigro rinktinės štabo viršininko Leonardo Basio-Švyturio rasto archyvo. Žygyje dalyvavusi partizanų ryšininkė ignalinietė Stanislava Gaidelytė-Rutavičienė būsimam muziejui padovanojo trikampį trispalvį ženklą su raide „V“, siūtą ant partizanų rankovių, ir baltą skaistutę, siūtą ant apykaklių. Anuomet ponia Stanislava partizanų užsakymų juos gamindavo partijomis po kelias dešimtis. „V“ raidė reiškė Vytauto apygardą, kuria priklausė Lokio rinktinė. Ji partizanams veždavo ir vaistus iš Vilniaus.

Šuminų kluone jaunimo organizacija „Žaibo kumštis“ surengė partizanų ir tremtinių dainų koncertą, kuriame dainavo visa publika, nes ekrane buvo skelbiami dainų žodžiai, rodė filmus, taip pat ir renginio metų Algirdo Panavo dronu filmuotus kadrus, visi vaišinosi lauke verdama partizaniška sriuba ir gėrė žolelių arbatą.

Šio žygio pagrindiniai organizatoriai – jaunimo organizacija „Žaibo kumštis“, visuomenininkas Artūras Kacevičius ir LPKTS pirmininkas V. Gimžauskas. Buvo ir daugiau pagalbininkų.

Autoriaus nuotr.