Įstrigo vienos merginos, dalyvavusios apskritojo stalo susitikimuose, jaunimo organizuotuose rajono savivaldybėje, žodžiai: „Pirmą kartą atvažiavęs į Ignaliną išlipi iš traukinio ir taškas… Nieko nėra. Informacijos nulis…“ Gėda, bet man, kasdien važinėjančiai po Ignaliną ir jos apylinkes bei visą kraštą, taip pat labai trūksta koncentruotos informacijos. Žinoma, jos ieškodama užtrunku vos kelias minutes, tačiau aš bent žinau, kur ieškoti. Jei jau vietiniam nelabai aišku kur ir kas yra ir kada bei kaip tai galima pasiekti – ko tada tikėtis iš atvykusių. Kita vertus, smagu, kai kažkur Japonijoje gyvenantis Masaji Murakami žino kelią į Ginučius bei puikiai orientuojasi Aukštaitijos nacionalinio parko vandens keliuose. Manau, pasiektume daug daugiau, jei užsibrėžtume kažką padaryti vardan savo krašto, nesitikėdami naudos, bet patriotiškai kovodami už jį.

Ignaliniečių kompleksai

Susidarė įspūdis, kad mes esame labiau kompleksuoti ir labiau savimi nepasitikintys žmonės nei kiti. Pažiūrėkime į Anykščius, Zarasus. Startas visų buvo vienodas, tačiau kaip jie įšsiveržė į priekį. Mes taip pat „šį bei tą“ turime, tačiau visam tam trūksta mūsų pačių palaikymo, gyvybės įkvėpimo. Įsivaizduokime savo kraštą kaip šeimą. Kokia ji turėtų būti, kad mes joje jaustumėmės laimingi? Draugiška, bendraujanti, mylinti, nuoširdi, atvira ir vieninga. Tokioje šeimoje ir svečiui, ir naujam nariui bus gera, jauku ir saugu. Manau, lygiai taip pat turėtų elgtis ir visi ignaliniečiai, jei nori būti stiprūs ir patrauklūs kitiems, gyventi ilgai, sėkmingai ir laimingai. Įsidėmėkite – kiekvieno mūsų sėkmė priklauso nuo šalia esančio šeimos nario. Lygiai taip pat ir su verslu turizmo srityje. Mes klystame, sėsdami prie apskritojo stalo ir bandydami įkasti vienas kitam. Šeimoje taip niekas nesielgia. Sumetam kortas ant stalo ir žiūrime, kas ir kuo gali pridengti laikinas spragas, papildyti ir t. t. Nakvynės paslaugos, valčių nuoma, maitinimas, įvairios pramogos, muziejai, pažintiniai takai, piliakalniai, edukacinės programos ir t. t. Visa tai yra gerai, bet mes turime užsukti šį katilą, kas minutę laikyti ryšį, keistis informacija ir tik tada įgysime pagreitį. Kaip jau kažkada rašiau – bėda ta, kad kiekvienas tempiame vežimą į savo pusę  ir rezultato neturime. Mes švaistome savo energiją niekiniams dalykams piktindamiesi absoliučiai viskuo: ne taip padarė, ne taip pasakė, ne iš to kaimo kilęs, ne iš tokios šeimos, ne tokios spalvos palaidine, ne tokia šukuosena ir ne ta akių spalva. Svarbiausia – ką mes padarėme dėl savo krašto. Vienykimės ir kiekvienas dėkime savo darbais pliusus Ignalinai. Tai tikrai taps geruoju užkrečiamu virusu. Bala nematė tų akių spalvos ar batų dydžio ir kilmingumo dokumentų. Žmonės ateina ir išeina, pasilieka tik jų nuveikti darbai. Svarbiausia – kad neišeitume šiaip, be pėdsako, nieko nepalikę savam kraštui, lyg niekada čia nė nebuvę…

Planas A

O kas mums trukdo patiems susipažinti su savo kraštu. Būtų labai smagu, jei Turizmo ir informacijos centras parengtų pažintinę ekskursiją su gidu ir, tarkim, savaitgaliais, „paleistų“ autobusą iš Ignalinos, patogiu žmonėms metu, vežančiu papramogauti. Autobusu su kompanija pasivažinėti visai smagu. Tikrai yra ką pamatyti Meironyse, Palūšėje, Paukščių kaime, Antalksnėje, Salose, Ginučiuose, Stripeikiuose. Pažinkime savo kraštą ir patys…

Na, o mes, MI darbuotojai, toliau pasakosime apie naujoves iš kiekvieno rajono kampelio, idant jūs pasisemtumėte minčių ir idėjų, ką galite padaryti vardan sėkmės šuoliui besirengiančios Ignalinos.

Kitame numeryje skaitykite apie antrąjį Senovinės bitininkystės muziejaus projekto etapą – Lauko ir vidaus ekspozicijų rengimą. Pasakosime apie naujus muziejaus darbuotojus, veiklą ir uždegančius ateities planus.