Skip to content

Laiškas tėvui

MI informacija

Ir vėl einu kapinių  takeliu. Rankoje žvakutė ir gėlės, Tau, Tėve… Ateinu pasikalbėti su Tavimi. Paklausykit ir Jūs, kuriuos taip mylėjo gyvieji.

Tėve, be Mamos likome penki Tavo rugio grūdeliai (taip mus vadindavai, savo vaikus).

Aš labai gerai prisimenu mūsų gimtuosius namus – mažą medinį namelį kaimo pakraštyje. Viską šioje bakūžėje iki smulkmenų prisimenu: ir medinę pertvarėlę, skiriančią didelį kambarį pusiau ir visada baltai išplautas medines grindis, tamsų prieangį su spintele uogienėms ir tris medinius laiptelius, ant kurių dažnai sėdėdavai rūkydamas pypkę, o aš sėdėdavau šalia su sena kate Murze. Prisimenu ir didžiulį jazminą po langu ir laukinių alyvų krūmus. O kaip aš žaisdavau „virtuvę“. Prakasdavau sausą smėlį iki drėgnesnio ir kepiau „pyragėlius“. Pyragėliai „kepė“ prieš saulę: smėlis džiuvo, balo. Tu priėjai prie manęs, atsiklaupei ir įsmeigei tulpę į vieną pyragėlį, o į kitą įspaudei pinigėlį. Tėve, mes abu žaidėm ir klūpėjom vienas prieš kitą: Tu gražus, aukštas ir aš, maža, kaip du vandens lašai panaši į Tave. Tarp mūsų – saulėje „iškepę“ smėlio pyragėliai. Viename jų – graži raudona tulpė, o kitame – spindintis pinigėlis. „Tėti, negi Tu nežinojai, kad nuskintai gėlytei skauda, jei jos neįmerksi į vandenį?“ Mačiau, kaip tavo akyse suspindo ašaros. Prisiglaudusi prie Tavęs, aš savo mažom rankutėm stipriai, stipriai apkabinau Tavo kaklą ir pati pravirkau. Tarp mūsų byrėjo perkepę pyragėliai ir vyto raudona tulpė.

Bėgo metai. Tavo galvoje nuvilnijo baltos plaukų sruogos. Po šitiek metų Tu patikėjai, kad galima pratęsti laikiną gyvenimą, nors gyvenimas pašykštėjo Tau šiltų, šventų rankų, kuriomis į saulę norėdavai iškelti penkis rugio grūdelius – savo  vaikus. Bet gyvenimas Tau davė kietus delnus darbui ir stiprius pečius, kad galėtum atremti visas gyvenimo audras.

Auštant eidavai per savo sėtą lauką ir vis dažniau dairydavaisi į saulėlydį, o Tavo pavargę delnai vis dažniau ir dažniau ilsėdavosi ant manęs.

Per nublankusias ražienas, per suartų dirvų kupreles skubėdavo rytas. Jį skelbdavo miegančių kaimų gaidžiai. Tai buvo Tavo, paprasto artojo meilė ir ištikimybė žemei. Tavo darbo diena baigdavosi vėlai sutemus, kai nukrisdavo gaili rasa. Kai laukais plaukdavo lakštingalos giesmė, Tavo svajonėse iškildavo šviesi rytdiena. Tu ėjai kaip kareivis, ėjai kiek galėjai, kiek reikėjo.

Kada Tu grįždavai namo po sunkių darbų, namai laukdavo atvėrę akis, o langai žvelgdavo į mėlyną dieną su ilgesiu ir paukščiai klykdavo vasaros šauksmu. Tu žinojai, kad savus, nerašytus iš amžių glūdumos atėjusius įstatymus diktuoja Duona. O kai būdavo atšvęstos derliaus pabaigtuvės, ant stalo garuodavo šilta, kvepianti Tavo rankomis užauginta Duona.

Tėve, nuo Tavęs dvelkdavo širdies šiluma, ryžtas, valia, praeitis ir ateitis. O kiek skaudžių adatėlių buvo suvaryta į Tavo širdį ir patyrei ne vieną skriaudos jausmą.

Tu mums sakydavai: visada džiaukitės tuo geru, kurį jus turite, džiaukitės tuo, kad gimėte, kad matote pasaulį. Žavėkitės kiekvienu žmogumi, žiūrėkite į viską, kas aplink jus kaip į didį stebuklą, gyvenkite gerumu, niekada neprisiminkite nei slegiančios praeities, nei ateities rūpesčių. Bijokite prarasti gerus draugus, mylimą žmogų, sveikatą, tėvus. Raktas į laimę vienodai prieinamas visiems…

Atmintyje išliko vakaras, įsiliejęs į naktį. Išvargęs nuo amžino tekėjimo mėnuo, sukaupęs jėgas, apšvietė kiekvieną kiemo kertelę. Tėve, Tu, suspaudęs kelius, ant krūtinės sukryžiavęs rankas, vienišas sėdėjai mėnulio šviesoje, pasinėręs į prisiminimų ir liūdesio mėnesieną. Tu ilgai taip sėdėjai ant laiptelių persunktas baltos šviesos. Tu verkei… Aš, apkabinusi Tave, bučiavau Tavo ašaras ir guodžiau Tave sakydama: „Tėve, po mūsų langu jau pražydo alyvos,  mes ilgai, ilgai būsime kartu ir kaip Tu mane mokei, aš išmokau suprasti žmones, išmokau mylėti gyvenimą tokį, koks jis yra. “Aš sėdėjau šalia Tavęs stipriai įsitvėrusi Tavo rankos.

Žmogus lyg žiedas, vaikystėje pripildytas meilės, paskui tą meilę dalija žmonėms. Visa tai man keldavo ne tik dėkingumą Tau, bet ir gilią pagarbą. Tavo namai man buvo užutekis, kur saulė eidavo aplink Dangų ir nenusileisdavo. Amžina diena, baltieji paukščiai lyg sparnuotos sielos ir Dangus, toks mėlynas, mėlynas viršum laukų su griežlėmis ir vieversiais.

Tėve, ar girdi, kaip klykia balti paukščiai, ar matai Tau skirtas gėles? Aš vis galvoju:  kokie laimingi yra tie, kurie yra laukiami ir pasiilgstami… Galbūt ateis tas laikas, kai kažkas išgirs baltų paukščių klyksmą… Be manęs…

Dieve, kaip aš nekenčiu juodų mirties sparnų, kurie griauna, drasko, atima pačius artimiausius. Bet juk aš turiu sugniaužti saujon perskeltą širdį ir gyventi toliau. Tėve, mano begalinė meilė Tau, lyg laikas, kuris nesustodamas eina pirmyn. Kaip pasiimti iš Tavęs visa, kas brangiausia, gražiausia, ko prireiks visam gyvenimui, kad pakeliui netyčia neišbarstyčiau tai, kas mane turtintų ir tuo atveju, jeigu likčiau viena?… Dieve, kaip aš bijau to pavėluoto supratimo! Tavo, Tėve, išvagotas veidas raukšlėmis tai Tavo gyvenimo žemėlapis. Tu visada ruošdavaisi gražiai senatvei, o juk tapti senu – nereikia mokytis.

Tėve, kiekvienu metų laiku, net gražiausiomis sodų žydėjimo dienomis, į namus gali ateiti mirtis. Su baime laukta arba netikėta, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Mirtis – siena be anapus. Ir lieka viena realybė – skausmas. Amžinos dienos balti skausmo paukščiai sklando, nuskrieja ir vėl grįžta kaip kelionių šauksmas.

Koks klastingas ruduo! Tu  išėjai šviečiant saulei, bet staiga apniuko, vėjas nušvilpė medžių viršūnėmis susukęs lapus, sulingavo šakos ir prapliupo lietus. Dangus pravirko… Verkiam ir mes. Tavo penki rugio grūdeliai. Be Mamos, be Tavęs…

Sako – vaikai ilgisi Mamos ir Tėvo,

Sako – vaikams sunku be Mamos ir Tėvo.

Sako – vaikai nepamiršta Tėvų. Tai tiesa.

Tai mano ir mūsų visų amžina Tiesa.

Nutekėjo takai į tolį lyg vanduo ir žolė jau seniai sužėlė po kojom. Tėve, ateis laikas, kai ateis ir mano rudenėlis, kai sugirgždės senos durys ir aš negalėsiu peržengti seno namų slenksčio…

Kokie mes vieniši mirties valandą ir tai yra pati baisiausia gyvenimo pabaiga…

Tėve, koks galingas talismanas – gėlės ant kapo!

Tėve, atsisveikinu su Tavimi. Įmetu savo liūdesį į degančių žvakučių liepsnelę, kad degtų be dūmų, kad sušildytų Tavo amžiną sapną… ir palieku prie kapo savo likimą, naktinę nemigą ir širdies skausmą…

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje