Šiuolaikinis gyvenimas ir buitis neįsivaizduojami be taip, atrodo, įprasto vandentiekio ir kanalizacijos namuose. O kada visa tai žmonija sugalvojo, sukūrė, įrengė?
Pirmosios žinios apie dirbtinius vandens tiekimo įrenginius siekia net 3 tūkst. metų pr. m. e. Jau tada senajame Egipte, Kinijoje ir Babilone mokėta išsikasti gilius šulinius ir iš jų vandenį pakelti įvairiais suktuvais ir blokais. Seniausias medinis vamzdynas iš bronzos amžiaus (apie 1000 m. pr. m. e.) išlikęs Mauricijaus šaltiniuose.
Graikų istorikas Herodotas (tarp 490 ir 480 – apie 425 m. pr. m. e.) mini vandentiekį, įrengtą Samoso saloje. Senovės Graikijos klestėjimo metu (apie V a. pr. m. e.) jau būta centralizuotos vandens tiekimo sistemos. Imperatorių epochos laikais (I–II a.) Roma turėjo net keletą vandentiekių.
Senovės Romos statybininkas Sekstas Julijus Frontijus su pasididžiavimu rašė apie romėnų vandentiekį – jis svarbiausias Romos imperijos galybės įrodymas. Daugelyje Europos vietų, buvusiose Romos provincijose, buvo įrengti antikiniai akvedukai. Kai kurie jų išsilaikė iki mūsų laikų.
Senovės Roma nepatyrė vandens stygiaus. To meto Romos statybininkai išsprendė labai sudėtingą problemą: 400 km ilgio dešimtimis kanalų iš kalnuotų vietų atvedė į miestą vandenį. Gatvėse buvo daug kolonėlių, jas puošė gaidžių, liūtų, kiškių statulėlės, iš kurių „stebuklingai“ bėgo vanduo.
Archeologai, kasinėdami Pantikopėją, buvusį antikinį miestą prie Juodosios jūros, aptiko Bosporo karalystės sostinės griuvėsių liekanas, o jose – vandentiekio sistemą. Spėjama, kad jai – 2000 metų.
Rusijoje primityvus vandentiekis pasirodė XI a. Laisvojo tekėjimo vandentiekis iš medinių vamzdžių statytas XI–XII a., atkastas Novgorode. Metraščiuose minimas vanduo, tekantis vamzdžiais į kunigaikščio Jaroslavo rūmus.
1712 m. pradėjo veikti Peterburgo fontanai, o 1718 m. Petro I įsakymu įrengiamas vandentiekis Vasaros sodui Peterburge.
Vandentiekio statyba itin platų užmojį įgijo išradus metalinių vamzdžių gaminimo būdą. Pirmąjį patentą valcuoti švininius vamzdžius gavo Tomas Beras 1790 m., o 1820 m. jis išrado švininių vamzdžių presavimo būdą. Ketaus vamzdžiai buvo pradėti naudoti XVII a. pradžioje.
Lietuvoje seniausias vandentiekis yra Vilniaus. Jis paminėtas 1501 m., kai Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras Vingrių šaltinius padovanojo vienuoliams dominikonams. Tuomet Vilnių „girdė“ trys šaltiniai: Aušros Vartų, Župronių (dabartinė Subačiaus gatvė) ir Vingrių (už buvusio kino teatro „Lietuva“). Į miesto gatves, didikų, amatininkų namus vanduo atitekėdavo mediniais vamzdžiais. Vanduo tekėjo pats, nes versmės buvo aukščiau už vartotojus. Dar 1835 m. veikė šešios senovinės vandentiekio linijos. Vingrių šaltinis buvo aukštos kokybės. Juo naudojosi dominikonų, pranciškonų, pijorų vienuolynai, žydų bendruomenė, šv. Ignoto kareivinės, Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademija. XIX a. viduryje Vilniaus vandentiekis buvo pertvarkytas, mediniai vamzdžiai buvo pakeisti ketaus.
Su vandentiekiu labai artimai susijusi kanalizacija. Daugėjant Žemės gyventojų skaičiui, didėjant miestams, didėja vandens tiekimas, daugėja atliekų, vis sudėtingesnė darosi kanalizacijos sistema.
Nutekantys vandenys iš gyvenviečių jau III tūkstantmetyje pr. m. e. Egipte, Indijoje, Babilone, vėliau Romoje buvo šalinami latakais, grioviais ir uždarais požeminiais kanalais.
Po ilgo viduramžių sustingimo laikotarpio kanalizacijos įrengimas Europoje prasidėjo tik XIX a. 1883 m. daugiau kaip 50 Anglijos miestų jau turėjo kanalizaciją. Daug vėliau kanalizacija pradėta naudoti Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Rusijoje pirmieji požemio kanalai nutekamiesiems vandenims nuleisti buvo įrengti XIV a. Novgorode, Maskvos Kremliuje.
Lietuvos miestuose (Vilniuje ir Kaune) primityvių kanalizacijos įrenginių būta XV a. Kanalizacijos vamzdžiai buvo mediniai ir mūriniai. Vilniuje, Žemutinės pilies rajone, XVIII a. buvo įrengtas kanalizacijos kanalas, kuriuo nešvarumai nutekėdavo į Vilnią.
Apie vandenį ir vandens tiekimą
* Rygos vandentiekis buvo pradėtas statyti 1662 m. Viename gynybinio pylimo palei Dauguvos upę bokšte buvo įrengtas vandens rezervuaras. Siurblius suko arkliai. Iš rezervuarų vanduo mediniais vamzdžiais tekėdavo į Rygos senamiesčio gatves. Filtrų tada nebuvo, ir pasitaikydavo, kad šeimininkams į kibirą su vandeniu pakliūdavo ir žuvelių.
* Ilgą laiką žymaus mokslininko Edisono pažįstami stebėjosi, kodėl taip sunkiai atsidaro jo sodo varteliai. Kartą vienas svečias papriekaištavo:
– Toks genijus, kaip jūs, tikrai galėtų sukonstruoti tobulesnius vartelius.
– Man atrodo, – atsakė Edisonas, – varteliai sukonstruoti genialiai. Prie jų prijungtas vandentiekio siurblys. Kiekvienas įeidamas į cisterną pripumpuoja 20 litrų vandens.
* Madrido gyventojas Ferminas Iskuedras kas vakarą velkasi žvejo drabužius, ima žibintą ir leidžiasi į miesto kanalizacijos vamzdžius. Čia jis ieško aukso ir kitokių brangenybių. Per 50 tokio darbo metų Ferminas rado šimtus monetų, grandinių, medalių, žiedų, apyrankių su briliantais, piniginių. O rastus ginklus šis „lobių ieškotojas“ atidavė policininkams, kurie suteikė jam išimtinę teisę braidžioti po miesto nutekamuosius vandenis.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!