Vaikų gynimo dienos šventę vaikams dovanojo pareigūnai

Vaikų gynimo dieną, birželio-1ąją, VSAT Ignalinos rinktinės Pūškų užkardos pareigūnai surengė vaikams smagią ir įsimintiną, vyriškai ekspresyvią šventę. Į Pūškų užkardą suvažiavo moksleiviai iš Ignalinos, Švenčionių bei Visagino mokyklų ir net kaimyninės Latvijos. Kai kurie vaikai atvyko su tėčiais, dirbančiais VSAT Ignalinos rinktinėje, drauge pasiimdami ir nuotykių nevengiančias mamas. Didžiulėje minioje galėjai sutikti ir vieną kitą mamą pareigūnę su vaikučiais. Jaunimas tądien Pūškose buvo skaičiuojamas ne dešimtimis, o šimtais.

Smagios kareiviškos pramogos

Rytas, pasitikęs visus šalta dulksna, netrukus persirito į saulėtą ir gražią dieną. Nuotaikos akimirksniu pasitaisė, skėčiai skrido į pasuoles ir prasidėjo tikrosios atrakcijos. Sraigtasparnių nusileidimo aikštelė tądien tapo pasirodymų scena, kurią okupavo Visagino kūrybos namų auklėtiniai. Šventės pradžią paskelbęs VSAT Ignalinos rinktinės vado pavaduotojas Štabo viršininkas, atliekantis vado funkcijas, pulkininkas Valentinas Urbonas pasveikino visus su tarptautine Vaikų gynimo diena bei pirmąja vasaros diena. Pūškų užkardos vadas padėkojo visiems rėmėjams: „Šventė nebūtų šventė, jei nebūtų rėmėjų. Už šį renginį dėkojame Pareigūnų profesinei sąjungai, Rimšės seniūnijai, VSAT Ignalinos rinktinės vadovybei bei pareigūnams, Meikštų dvaro reabilitacijos centro bendruomenei. Šventė – ne renginys ir ne vieta, šventė – mes ir mūsų nuotaika!“

Visagino kūrybos namų moksleiviai scenoje keitė vieni kitus, neleisdami žiūrovams nuobodžiauti. Sukosi dainos, įtraukiantys šokiai, madų šou… O tuo metu smalsesnieji aptiko aibę kitų pramogų, kurios išties mažiesiems paliko neišdildomą įspūdį. Šaudymas į taikinius, ginkluotės apžiūra ir „prisimatavimas“, technikos „išbandymas“, vandens sienos apžiūra iš apžvalgos bokšto, pasiplaukiojimas motoriniais kateriais, kelionė pasieniečių takais, netikėta akistata su slapukais, o kur dar kareiviška košė ir pyragai… Ir vaikai, ir suaugusieji niekada negali atsispirti tarnybinių šunų žavesiui ir kinologų išmonei. Šįkart vyko išties įspūdingi pasirodymai! Aptvertoje teritorijoje lengvąjį automobilį, kuriame sėdėjo pažeidėjai, vijosi pasieniečių mikroautobusas su švyturėliais. Iššokęs pažeidėjas puolė bėgti. Paskui jį – šuo, kuris netrukus pričiupo pažeidėją. Iš paskos atskubėjo ginkluoti pareigūnai, kurie sulaikė bėglį, o tuo metu iš automobilio iššoko dar viena bėglė, tačiau ją pastebėjęs šuo nusivijo ir taip pat netrukus „sulaikė“. Stebint šį reginį emocijų, šūksnių ir plojimų suvaldyti nebuvo įmanoma.

Šventėje dalyvavo ir Visagino „keistuolis“, indėnas Aleksejus, kuris pasakojo apie indėnų įpročius ir papročius bei norinčius mokė šaudyti lanku.

Malonu akiai stebėti tvirtus ir pasitikinčius vyrus, kantriai mokančius pasauliui atvirus, smalsius ir vietoje nenustygstančius vaikus. Kas norėjo smagiai, su adrenalinu, praleisti pusdienį – tas savo planus ir įgyvendino!

Šaukštas deguto kareiviškoje košėje

Nesmagu matyti tai, ko neturėtum matyti. Labai nesinori ir gadinti nuotaikos, kalbant apie nemalonius dalykus. Kita vertus, kiek galima laukti, kada gi pagaliau išmoksime elgtis vyriškai ir gerbti patys save. Jei jau to išdidumo pritrūksta mus saugantiems vyrams, ką kalbėti apie kur kas pažeidžiamesnius – vaikus ir moteris.

Šventei įsibėgėjus, priėjo pradinių klasių mokytojos Dalia ir Lina, akivaizdžiai sunerimusios. Stebėjau, kaip jos ilgokai gestikuliuodamos kažką aiškinosi su savo būriu vaiku. Kaip paaiškėjo pokalbio metu, mokytojos bandė vaikams paaiškinti, kas vyksta, nes šie nieko nesuprato, o juos dar iš už nugaros vis baksnojo tetos ir liepė tyliai klausytis, nes esą čia jiems kalbama. Visas renginys buvo vedamas rusų kalba, o mūsų vaikai nieko nesuprato. Negana to, pareigūnai, žinodami, kad yra vaikų iš Visagino, taip pat uoliai, net neprašomi, kalbėjo rusiškai. Situacija: lipant iš motorinio katerio, pareigūnas su mano penkiamečiu sūnumi pokalbį pradėjo rusų kalba. Vaikas, mokėdamas šią kalbą, tęsė pokalbį rusiškai. Ar ne juokina? Du lietuviai Lietuvoje kalbasi rusiškai!

Nemanykite, kad aš, kaip ir tos dvi mokytojos, esu apskritai prieš rusų kalbą. Problema ne čia. Problema mūsų savigarbos nebuvime. Jei jau mes tokie tolerantiški kitataučiams, kodėl visi negalėjome renginyje kalbėti vokiškai ar kinietiškai? Kone tris dešimtmečius visaginiečiai gyvena „Lietuvoje“, o jaunimas tai juk ir gimęs čia, bet jiems lietuvių kalba neegzistuoja. Jie gerbia savo tautą ir savo kalbą, ko nepasakytum apie mus. Niekaip negaliu suprasti mūsų tautos fenomeno: vos pasisuka kalba apie žydus ar rusus, mes pasirengę iš kailio išsinert, išsižadėt visko, kad tik jiems būtų geriau. Kartą vienas mūsų savivaldybės tarnautojas užklausė, ką aš mananti apie mūsų tautos genocidą ir žydus. O ką čia manysi? Žydų, ne tik dėl mūsų kaltės, Lietuvoje žuvo apie 280 tūkst. Bet mes visi 70 metų virpame ir alpstame, graužiami širdgėlos dėl šios tautos. O štai per karus, trėmimus, beje, vadovaujant ir žydams, tuo metu netekome milijono, ir dabar jau baigiame iššvaistyti milijoną lietuvių, bet ar nors ašarą nubraukėme, ar pirštą pajudinome, kad kas nors pasikeistų. Bet aš žinau, kam mes kone kasdien pasirengę statyti paminklus, mokėti kompensacijas ir „grąžinti“ nekilnojamąjį turtą prestižinėse šalies vietose.

Ar savęs išsižadėjimas ir pataikūniškumas rusams ir žydams tėra vienintelis mūsų tautos bruožas, kurį mes turime įskiepyti savo atžaloms? Jokiu būdu nesakau, kad reikia nekęsti ir menkinti. Priešingai – reikia pažinti, žinoti ir mokytis. Tačiau pirmiausia privalu pradėti gerbti save, tik tada kitus ir išmokti laikytis padorios ribos. Mes nesame prastesni už kitus, ir mums tikrai nereikia gėdytis nei savo kilmės, nei savo kalbos. Tokį požiūrį ugdykime ir savo vaikams!

Autorės nuotr.