Birželio 14-ąją Dūkšto ir Kaniūkų bendruomenės kartu su visa Lietuva minėjo Gedulo ir Vilties dieną. Šią dieną 1941 m. NKVD pradėjo masinius lietuvių trėmimus į Sibirą. Pagerbdami  kentėjusius, žuvusius tautiečius, kunigo Sigito Grigo suburti parapijiečiai meldėsi, giedojo, ėjo Taikos ir Vilties žygį per Dūkšto miestelį.

Nuo bažnyčios visa bendruomenė, dainuodami tremtinių dainas, nužygiavo iki pat miestelio kryžiaus. Žygeivius lydėjo Kaniūkų bendruomenės pirmininko Antano Šakalio rankose plazdanti trispalvė. Prie kryžiaus A. Šakalys ir Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Ignalinos skyriaus pirmininkas Vytautas Gimžauskas uždegė žvakutes, tikintieji sugiedojo „Viešpaties angelą“. „Mano tėvai taip buvo ištremti. Mama, prisimindama vykimą į nežinią, visada pasakodavo, kai pažvelgus pro langą, traukiniui darant posūkį, matė be pradžios ir be pabaigos nusidriekusius vagonus, pilnus žmonių. Motina vis sakydavo, kad tą akimirką, regis, verkė ir eižėjo širdis. Tremtiniai, su kuriais niekas nesiskaitė, buvo pigiausia darbo jėga. Mano tėvas dirbo miškuose, o mama – statybose. Ji su kitais tremtiniais statė gamyklą. Mes kažkaip jaučiame priešiškumą rusams, tačiau eiliniai, paprastai rusų žmonės nėra blogi. Jie tikrai užjaučiantys ir tą patvirtintų bet kurie iš tremtinių. Žmogiškumas tarp tautų yra ir tai ne tautos bruožas, o atskirų žmonių, nepriklausomai, kokios jis tautybės. Sako, kad po Stalino mirties žmonės pajuto palengvėjimą. Tikėjimas į Dievą ir Lietuvos laisve palaikė žmones ir toji atgimimo dvasia užgimė būtent tremtinių ir jų vaikų širdyse…“ – sakė Vytautas Gimžauskas.

Nuo Dūkšto kryžiaus visi tokia pačia eisena nužingsniavo link Geležinkelio stoties. Pačioje stotyje eiles skaitė politinė kalinė, užrašiusi prisiminimus, Kaniūkų gyventoja Onutė Laurinienė, klasikinės muzikos skambėjimu jai pritarė Tomas Kochanka.

Išėję iš stoties, visi padėjo gėlių ant geležinkelio bėgių, šalia uždegė žvakutę. Ramiai šnekučiuodamiesi, vėl visi patraukė į kitą to krašto žmonėms ir Lietuvai svarbią vietą – Laisvės aikštėje esantį Vilties paminklą. Susikibę rankomis visi dainavo patriotines dainas, padedami T. Kochankos bei Elenos ir Algirdo Zinkevičių.

Smagu buvo visame tame būryje matyti ir jaunimo, ir vaikų, ne tik pačius tremtinius ir senjorus. Tai reiškia, kad jie neabejingi lietuvių tautos istorijai, jiems svarbi jos praeitis bei ateitis.

Tiesa, slepiasi kažkur anapus

Masiniai trėmimai šalyje prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. Daugumos šaltinių teigimu, deportaciją vykdė LTSR ir iš TSRS atvykę represinių struktūrų pareigūnai, jiems padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai, talkino komunistų partijos vietos aktyvas. Bendras deportuotų asmenų skaičius – apie 300 tūkst. Sovietiniuose lageriuose buvo sušaudyta ir mirė apie 23 tūkst. kalinių. Tremtyje, turimais duomenimis, žuvo apie 28 tūkst. tremtinių. Taigi, bendras mirusiųjų skaičius viršija 50 tūkst.

Tik ar teisinga teigti, kad rusai lietuvius naikino ir kas ko iš tikrųjų turėtų atsiprašyti? VRM archyvų, pokario milicijos ir MGB darbuotojų sąrašuose aiškiai atsispindi, kas buvo tie pareigūnai – kone 85 proc. jų buvo vietiniai žydai, 10 proc. vietiniai rusai ir lietuviai, kiti – komandiruoti SSSR MGB darbuotojai. Visi jie šaudė lietuvius, trėmė į Sibirą ir tik vienas kitas simboliškai nuteistas. Lietuvių genocido sumanytojai ir vykdytojai už savo darbus neatsiprašė ir neatlygino materialinės bei moralinės žalos. Keletas (o sąrašas labai ilgas) pareigūnų – žydų komunistų, lietuvių genocido vykdytojų: Berkovičius Levas – saugumo papulkininkis, MGB Vilniaus valdyba, Bidinskis Michailas – saugumo kapitonas, MGB A valdyba, Breneris Moisiejus, gimė1909m. Utenoje, MGB tardytojas Dušanskis Nachmanas, gyvena Izraelyje. Komodaitė Judita, viena iš pirmųjų jau A.Sniečkaus vadovaujamo VSD darbuotojų. 1940m. liepą grupės, parengusios suimtinų krikščionių demokratų sąrašą, vadovė Todesas Ruvinas, saugumo leitenantas. 1944-12-07 Lietuvos partizanų nukautas, Vilenskis Moisiejus, NKGB tardymo dalies viršininko pavaduotojas, Zaidenvurmas Izrailis, saugumo leitenantas ir daugelis kt.

Rengiant tekstą remtasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro puslapyje, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos puslapyje bei www.tremtis.lt bei www.saramtija.lt puslapiuose skelbiama informacija.

Autorės nuotr.