Skip to content

Ir vėl liepsnos joninių laužai…

MI informacija

Išauš gražiausias Joninių šventės rytas. Skubėsime, kaip visada, su ilgesiu, džiugesiu,pagarba ir meile į Jonų ir Janinų šventę.

Ar išbraidei basomis kvapnius rasotus žolynus, ar tebeglosto tavo gomurį pirmosios žemuogės skonis? Ar tave dar tebesupa tylios ežero bangos?

Vasara mus pasitinka su šypsena ir kiekviena Joninių nakties spindinti žvaigždė vis kitokia, antros tokios pat nėra. O kaip norisi rasti birželio nakties žvaigždę švytinčią pačiame Dangaus krašte ir suprasti ką ji sielai kužda. Nemoku visko žodžiais išsakyti.

Joninių naktį žvaigždės spindi taip ryškiai, kad, rodos, pasilypėtum šiek tiek aukščiau ir išgirstum jų šneką. Tačiau ne kiekvienam lemta ją suprasti.

Kad ir kokia būtų Joninių šventė: saulėta, darganota ar vėjuota, neišbarstyk per pilką kasdienybę džiugių vasaros prisiminimų, krauk juos į prisiminimų skrynelę.

Eikime šį vakarą ežero pakrante, įsiklausykime  į ežero tylą… Kai aplanko džiaugsmas, kai širdis dainuoja, pasitinka saulėtas ežeras ir džiaugsmas pasidaro dar didesnis. Ežeras… Kupinas vandens, ajerų ir žuvų… Vasara, ežero vanduo ir vilnijantys žydintys gėlių laukai – kas sugalvotų malonesnį derinį? Raudona, mėlyna, geltona…kiek čia spalvų! Tikra vaivorykštė! Tikras spalvų karnavalas!

Brisdamas gėlėta pieva nutrauki šlamučio geltonį, prabėgi pro avižų lauką. Margi dirvonai. Juose matai lauką, ežerą, senolių brangias suvargusias rankas, skausmingus lupų kampučius, paprastą gyvenimo būdą, į kurį telpa visas, visas gyvenimas. Mes ištirpstame visame šitame, kuriame įsikūnija visų mūsų dvasia, mūsų gyvenimo pilnatvė. Mes atėjome į šį gėlėtą pasaulį Dievo pasiųsti.

O kokia gi Joninių vasara be skaisčios saulės, be žiedų, be laužų tarp beržų ir be margaspalvių plaštakių!

Gaudysim jas rieškučiomis, norėdami pasigėrėti. Margaspalvės plaštakės žiedų pievoje atras savo spalvas žieduose, jūsų plaukuose…tikra atgaiva. Tiek kvapų, tiek spalvų aplinkui, net galva sukasi. Vis drąsesniais žingsniais ateina vasara. Pienių geltonis pasikeitė baltų pūkų kilimu, o tolumoje mirguliuoja įvairiaspalvė vasaros gėlių jūra. Viršum žydinčių pievų kilimo tiesiasi violetinė viržių migla.

Joninių naktį sustabdyk akimirkai žvilgsnį pakylėtą į žvaigždėtą Dangų. Ar matai, kaip nusileidžia į ežerą skliautas žvaigždėtas? Atūš ežero banga, laižys pakrantės smėlį. Į maldos vainiką Joninių naktį susipins jausmai… Viršum gėlėtų pievų skardena vyturėlis. Artėja vakaras su liepsnojančiais laužais ir liesis virš pievų rasotų vakaras vėlyvas, pakol užges paskutiniai Joninių laužai. Ir kas gali patikėti, kad papartyne šitokią naktį gali spindėti tiek daug šviesos?!

Tegul žydi pievos kvapnios, tegul vėjas bučiuoja akis, juk tai vasaros sapnas ir gyventi yra prasmė.

Žali beržai pilni paukščių balsų nuo aušros ligi žaros, ir klausykitės, kokios tyros paukščių giesmės.

Ak, ta Joninių naktis! Žydi jaunimo akys lino žiedu, ir vasara švyti balta šypsena. Ir taip norisi akis užsimerkus tyliai atsidusti ir sušukti: „Pasauli, tu žvėriškai gražus!..“

O kas gali būti maloniau už vakaro pasisėdėjimą prie Joninių nakties laužo? Ta ugnelė, kurią visi kūrename, verta to, kad prie jos prisiglaustume, pasišildytume ir atiduotume jai savo šilumos dalelę. Saulė jau nebekepina, tik pievų gėlės skleidžia maloniausius kvapus. Temsta. Uždekime žvakutes, įstatykime jas į pintus gėlių vainikus ir įleiskime į tylų ežero vandenį. Žvakutės liepsnelė nebijo nei vėjo, nei lietaus. Nors ir neilgą, bet žavią atokvėpio valandą, kad ir ne Danguj, bet gerokai virš žemės galėsim turėti šią akimirką.

Kokie gražūs ir didingi Joninių naktyje spindintys rasoti gėlių vainikai! Ir dar ilgai liepsnos nenumaldomos aistros ir ilgai dar bus vasara pievų žieduos… Tik neleiskite šią naktį miegoti savo širdims ir jausmams. Tai naktis iki pirmųjų gaidžių…tai naktis švento Jono…

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje