Važiuoja žmonės iš Lietuvos, nepaisydami visų valdžios pastangų. O gal neveikimo, čia jau kaip kam atrodo: juk yra manančių, kad lietuviai Lietuvoje Lietuvos valdžiai nereikalingi, taip sakant, bjaurūs žmonės tie lietuviai, jiems niekas nepatinka, ką valdžia daro. Jokios pagarbos už valdžiavyrių (ir valdžiamoterių, arba valdžiabobelių, net kovotojai už lygias teises dar nenurodė, kurį žodį vartoti, net apskritai tokio žodžio nesugalvojo) aukojimąsi.

Kol valdžia emigrantų sulaikymo ir net sugrąžinimo programas kuria, žinoma, ne už dyką, žmonės važiuoja iš Lietuvos. Iš Ignalinos seniūnijos per metus į užsienį išvažiuoja apie dešimtį žmonių. Tiek yra deklaruojančių išvykimą. Gal kas sakys, kad nedaug, bet nelabai yra kam važiuoti, kaimuose liko vien tik pensininkai. Išvažiuoja daugiausia tie, kurie į jokią mokyklą neįstojo, o darbo kaime neranda. Tai čia tos priežastys, kurios dažniausiai minimos, kalbant apie emigracijos priežastis.

Bet štai kas stebina: neradę darbo kaime, būsimieji emigrantai jo kur nors sostinėje ar kitame didesniame Lietuvos mieste jo dažniausiai net nebando ieškoti. Lietuva į svečią šalį iškeičiama labai lengvai, tarsi tėvynė dabar – visa Europa. Ir gal šituo nereikėtų stebėtis, prisiminus, kaip vos ne nuo pat nepriklausomybės atgavimo mums buvo aiškinama, kad dabar mes Europos dalis, kad turime priimti europietiškas vertybes, europietišką kultūrą ir, žinoma, anglų kalbą, kuri visa tai tarsi įkūnija. Pasiklausius, kaip kalba radijo ar televizijos svečiai ar net laidų vedėjai, o ypač paskaičius, ką kokiame nors portale rašo įvairaus plauko komentatoriai, supranti, kad tai darome sėkmingai, o lietuvių kalba iš Lietuvos pamažėle išeina. Net guiti jos nebereikia, ji pati išeina.

O pasirodo, šie metai paskelbti lietuvių kalbos kultūros metais. Buvau kažką girdėjusi, pasitikrinau internete – taigi tikrai. Šia kryptimi, kaip dabar sakoma, sėkmingai dirbama. Sakysim, radijas nebegroja neskoningų lietuviškų dainų.

Na, kad visai nebegroja, sakyti negalima. Sekmadienį, kai rašau šias eilutes, per keturias valandas girdėjau lygiai keturias lietuviškas dainas. Ir jau simboliška, kad po laidos apie lietuvišką sodą nuskamba angliška daina. O juk anais laikais, kai mus spaudė rusai, per Lietuvos radiją dainuodavo lietuviškai.

Dabar net „Eurovizijoje“ dainavome angliškai, gaila, nežinau, apie ką, nes mokykloje mokiausi vokiečių kalbos, aukštojoje – suomių. Ar mažai tokių, kaip aš, kuriems užsienio kalba buvo ne anglų ir kurie jos nebesimoko, nes emigruoti neketina?

O euroviziškos dainos šiemet net turinio atpasakojimo lietuviškai per LRT radiją nei televiziją neteko girdėti, net žiuri nariai apie turinį nekalbėjo. Na, žiuri apskritai buvo savimi užsiėmusi, ypač viena genialiausioji poniutė. Tuo tarpu iš kitų šalių atvykstantys save ir savo šalį gerbiantys dainininkai jau ne pirmus metus dainuoja gimtąja kalba, ir niekas jų iš „Eurovizijos“ neišvaro, ir užima jie geresnes vietas, negu tradiciškai priešpaskutiniai tradiciškai eurovizines dainas dainuojantys „Lietuvos atstovai“.

Apskritai iš LRT televizijos beliko išguiti dvi laidas, kurios, garsiausių „respublikinės reikšmės“ apžvalgininkų nuomone, daro mums gėdą ir yra visiškai nekultūringos. Tai sveikinimų koncertas ir „Duokim garo“. Suprantama, juk per sveikinimų koncertą net „Lietuva brangi“ nuskamba, o ir „Duokim garo“ visi dainuoja lietuviškai, taip rodydami savo provincialumą. Juk koks nors Maironis – tautai ne pavyzdys, jis, ko gero, net angliškai nemokėjo.

Sovietmečiu visi buvome mokomi rusiškai, bet nesurusėjome, o išsilaisvinę per ketvirtį amžiaus savo noru gana sparčiai nutautėjame. Norint čia net galima būtų įžvelgti Kremliaus kėslus, Kremliaus kerštą, kuris gal taip galvoja: aš jūsų neišnaikinau, nenutautinau, nesurusinau, tai patys išnyksite, nutautėsite… susianglinsite? Štai dar vienas žodis, kuriam kalbininkai šiuolaikinės prasmės nesuteikė.

Savo. lietuvių, kalba prasta, kultūra, liberastiškų politikų nuomone, provinciali, tad, kaip visokie didieji menininkai Juozeliai sako, belieka bėgti iš tokios Lietuvos. Juo labiau kad įvairios televizijos springdamos pasakoja emigrantų sėkmės istorijas. Ta pati LRT televizija aiškino, kad, pasirodo, plačiojoje Europoje net nedirbti galima, pašalpų pragyvenimui užtenka, galima romantiškai apsigyventi kokioje nors oloje ir rytais, atsisėdus ant kėdės be dugno su kibiru apačioje, nuo kalnelio žvelgti į pasaulį.

Prieš dvi savaites, birželio keturioliktąją, vėl prisiminėme pirmąją sovietinę tremtį. Tada iš Lietuvos buvo išvežta aštuoniolika su puse tūkstančio žmonių. Dabar dvigubai daugiau kasmet renkasi savanorišką tremtį. Tremtyje gulaguose lietuviai vaikus mokė kalbėti lietuviškai. Emigrantai, jau išvažiuodami iš Lietuvos, žino, kad jų vaikai provincialia lietuvių kalba nesimokys. 

Savanoriška tremtis, aiškina mums, tai ne tremtis, tik gyvenamosios vietos pakeitimas. Nežinau, kaip tai reikėtų pasakyti angliškai. Ir nesigailiu.