Tikriausiai kiekvienas širdies gilumoje ilgimės laimės, pilnatvės pojūčio. Kai kurios šventės mums padeda bent šiek tiek priartėti prie šios svajonės. Naktį iš penktadienio į šeštadienį Lietuva švytėjo laužų šviesomis. Buvo švenčiamos Rasos, Kupolė, Joninės – turime net keletą vardų šiai nuostabiai gamtos suvešėjimo šventei. Kodėl net keli pavadinimai vienai šventei pavadinti? Visa paslaptis tame, kaip mes, švenčiantieji, suvokiame šventės esmę, nes kiekvienas iš pavadinimų turi visai kitą šventės aspektą. Mes pasirinkome Rasų šventę Stripeikių senovinės bitininkystės muziejuje drauge su folkloristais, baikeriais ir kitais senovės lietuvių Dievų ir Deivių įsiklausančiais bičiuliais, kur visi buvome ir žiūrovais, ir dalyviais vienu metu.

Savęs karūnavimas

Vakarėjant Bitininkystės muziejuje visus pasitikusiDanutė, Sigutė ir Vita ne tik kvietė apžiūrėti muziejų. Čia pat, norinčius užmegzti glaudesnį ryšį su gamta, kvietėžolininkė Almira Didžiokienė. Moteris pasakojo apie augalų galias ir padėjo susirišti pačius dailiausius, trinčių ypatingų galių vainikėlius. Rasos arba Kupolė žymi gamtos sužydėjimo aukščiausią tašką. Visko yra su kaupu, gyvybės kupina ir žmogaus širdis. Kupolės vakarą skinami augalai sausoms puokštėms, gydomosioms arbatoms. Kadangi augaluose yra daug vandens, o vanduo šiuo metu ypatingai suaktyvintas, ypač stiprus ir nuskintų augalų poveikis. O sausos puokštės, laikomos namuose iš tokių augalų, ne tik malonins akį, bet ir pripildys erdvę skanių kvapsnių,  taip pat pamažu „atidavinės“ sukauptą energiją, prisodrins ja namų aurą. Panašų poveikįturi ir vainikas, tik, ko gero, jis labiau asmeninis. Juk žoles, gėles vainikui renkamės patys, intuityviai pajausdami, kokių augalų mums labiausiai reikia, o paskui juos supiname, suderiname tarpusavy irgi pagal vidinį pajautimą. Pindami vainiką, sukuriame žiedų ratą, kurį dedame sau ant galvos – save karūnuojame. Ratas yra pavidalas, reiškiantis pilnatvę, darną, išbaigtumą, tobulumą, o ratu sudėti daiktai (tarkime, akmenys ar karoliai ant kaklo) turi apsauginę – vienijančią paskirtį. Taigi, vainikas, kaip žiedų ratas, leidžia mums patirti pilnatvę iš gamtos dovanų – augalų, o per juos – ir visų stichijų, žvaigždžių, planetų, taigi – Visatos energijos. Pasaulietiniai valdovai (kurie ankstesniais laikais eidavo ir vyriausiojo žynio pareigas) – karūnuojami. Šitaip išreiškiama aukščiausia valdžia, ar tiksliau – žmogaus garbingumas. Yra už ką gerbti tą, kuris pasižymi aukščiausia išmintimi ir prisiima atsakomybę vesti žmonių giminę, tautą, ją globoti. Na, o vainikavimas per Kupolę yra puikus priminimas: mums nebūtina užimti ypatingą vietą visuomenėje, kad taptume verti karūnos, kurią dovanoja Gamta. Kupolės vainikas nieko nekainuoja, bet jo poveikis – neįkainojamas. Vainikus dera pintis visiems – ir moterims, ir vyrams, ir vaikams, ir visi tą vakarą tai darėme patys.

Vandens galios

Pasiruošę apeigoms ir sulaukę folkloro ansamblio „Lakiūtė“ iš Švenčionių, drauge su romuviečiu vaidila Domantu pradėjome Rasų švenčių apeigas. Skambant ritmingiems būgno, rago ir sutartinių garsams, nusileidome iki Stebuklingųjų vartų, kur muziejaus vedėja Danutė Indrašienė pristatė svečius, šventės eigą ir pakvietė visus užeiti pro vartus pagal tradicijas, nusiprausiant stebuklingu vandeniu ir paliekant visą blogį anapus vartų.

Šiomis dienomis vanduo tampa stebuklingas. Jam šioje šventėje skirta ypatinga reikšmė. Žinia, kad vanduo turi sąmonę, ir mes kasdien jį veikiame savo mintimis. Galime jį apvalyti, pašventinti. Per Rasą tai padaryti mums padeda pati gamta. Sakytum, tai pačios Motinos Gamtos šventė viskam, kas gyva Žemėje. Taip pat – ir žmogui, jojo atgimimui kūne bei sieloje. Todėl ir prausėmės, braidėme po rasą, idant pasikrautume gyvybine energija visiems metams.

Aukojimas lietuvių Dievams ir Deivėms

Išlaikydami papročius, paskui vaidilą Domantą ir jo pagalbininkę Vitą visi ėjome lankyti laukų ir sodų. Atėję prie medingų augalų lauko, pagal tradicijas apėjome jį tris kartus, nors senoliai tai darydavo bėgdami ratus nuogi su sudegančiais rugių fakelais, mes šią apeigą „supaprastinome“. Paskui kilome link sodo. Kiekvienas medis, kaip apsaugos ir gausos ženklas, buvo aprištas austa juosta. Sodas taip pat apeitas tris kartus. Baigę šias apeigas nusileidome prie Austėjos klėteles, kur sustoję glaudžiu ratu, pradėjome aukojimo Dievams ir Deivėms apeigas, kurias vedė vaidila Domantas. Nuo senų senovės ugnies įžiebimas ir šeimos židinio saugojimas – moterų pareiga. Vyrams tai daryti draudžiama. Todėl ir tą vakarą įžiebti aukure ugnį pakviesta Danutė Indrašienė. Įžiebus šventajame židinyje ugnį, apeigas tęsė vaidila Domantas. Aukota ugnies deivei Gabijai, žemės globėjai deivei Žemynai, vandens dievui Perkūnui ir bičių globėjai Austėjai. Šiose apeigose dalyvavo visi: kiekvienas metė druskos į ugnį, ištardamas ir palinkėjimą, kiekvienas iš samčio ir baikerių ragų gėrė naminę girą, persiųsdamas nuoširdžius palinkėjimus esančiam šalia, kaip skalos ženklą, patyrėme grūdų „lietų“, aukojome ir gintaro dulkes Perkūnui. Kiekvieną ritualą lydėjo būgnų ir ragų skambėjimas, giedamos sutartinės.

Meilės ir laisvės ilgesys

Baigus aukojimo apeigas, jau sutemus, nuo šventojo aukuro uždegti fakelai ir bičiuliška virtine visi atėjome iki didžiojo laužo, iki žaidimų ir linksmybių lauko. Ačiū už pasitikėjimą ir suteiktą garbę drauge su vaidila Domantu nešti šventąją ugnį, vesti didžiulį būrį bičiulių ir uždegti didįjį laužą… Uždegus laužą, šventės globėjų – baikerių „chebrytė“ akimirksniu parūpino suolų, moterys – skanėstų. Vieni suskubo žaisti žaidimų, o kiti tiesiog šnekučiavosi, dalijosi mintimis. Tą pat akimirką suskambo romantika naktį padabinusios gitara skambinančio ir nuostabiai dainuojančio baikerio, bitininko ir „padoraus žmogaus“ Rolando Žemaičio dainos.

Stebuklinga naktis, laužo šviesa ir dainų tekstai žadino jausmus, prisiminus ir meilės bei laisvės ilgesį. Šokom, šnekučiavomės, juokavome ir tiesiog bičiuliškai pasitikome naują rytą, naują gyvenimo etapą…

Šios šventės receptas: paprastumas, nuoširdumas, sveikas humoras, tikėjimas, pagarba vienas kitam ir… dalyvio žiūrovo statusas kiekvienam. Rasos yra kone svarbiausia šventė lietuviams. Ne tik dėl to, kad tai gamtos galių viršūnės taškas. Mes turime keletą valstybinių atgimimo švenčių, tarkime, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Liepos 6-ąją. Bet jos tokios jaunos, o mūsų tauta tokia sena! Būtų apmaudu, kad tokia sena tauta būtų pamiršusi savo ištakas ir didingumą.

Autorės ir šventės bičiulių nuotr.