Tęsiant Ignalinos viešosios bibliotekos projektą „Piliakalnių istorija žadina vaizduotę“, antroji istorijos pamoka vyko ant Ginučių piliakalnio. Pamoką pravedė prof. dr. Vykintas Vaitkevičius. Šįkart žmonių susirinko kiek mažiau, nei pirmąkart ant Pilalės piliakalnio, tačiau nemažai. Bibliotekininkės suskaičiavo, kad dalyvavo apie 95.
Prof. V. Vaitkevičiaus paskaita truko bemaž valandą, susidėjo iš trijų dalių. Kalbėta apskritai apie piliakalnius, jų reikšmę mūsų istorijai, konkrečiai apie Ginučių piliakalnį ir apie padavimus bei legendas.Pradžioje keli skaitovai – suaugę ir vaikai – perskaitė padavimų apie Ginučių piliakalnį. Pasak V. Vaitkevičiaus, padavimus reikia vertinti kritiškai, bet kartu jais ir tikėti, nes simbolių kalba juose užšifruota daug vertingų žinių. Apie Ginučių piliakalnį yra aštuoni skirtingi padavimai. Tai nėra daug, nes apie garsiuosius Žemaitijos piliakalnius yra likę po 19–21 padavimą.
Apie Ginučių piliakalnį
Pirmus archeologinius kasinėjimus ant šio piliakalnio 1869 m. atliko kunigas ir poetas Silvestras Gimžauskas. Jis, ko gero, buvo iš viso pirmasis lietuvis, bandęs kasinėti. Apie tai S. Gimžauskas 1885 m. aprašė savo laiške „Milžinų kapas“. Tai labai svarbus faktas. 1869-ieji – gūdus Lietuvai metas: pralaimėtas sukilimas, uždrausta lietuviška spauda, todėl kunigo bandymas ieškoti senosios Lietuvos, atsispirti nuo istorijos – itin svarbus dalykas.
Vėlesnių archeologinių tyrinėjimų metu čia rasta daug vertingų radinių: iš kaulų darytų žvejybos kabliukų, geležies lydymo vieta, keramikos šukių, gyvulių kaulų. Vertingiausias radinys – pusė sidabrinio rakto. Tai vėl labai simboliška, nes raktas – kvietimas užeiti. Šiuo atveju Ginučių piliakalnis tarsi kviečia įeiti, atsiveria.
Manoma, kad žmonės šiose apylinkėse gyvena jau 2000 metų. Sprendžiant iš radinių, jie vertėsi žvejyba, gyvulininkyste, kalvyste ir kitais amatais. Ramus gyvenimas truko iki III–IV a. Po to prasidėjo didysis Europos tautų kraustymasis. Į šias apylinkes atsikėlė žmonės nuo Dunojaus, Reino. Nuo XI–XII a. prasidėjo Polocko kunigaikštystės antpuoliai. Jie būdavo staigūs ir netikėti. Tai parodė archeologiniai Mažulonių piliakalnio tyrinėjimai, kur rasta grūdų atsargų, jau iškeptos duonos, didelė gaisravietė. Nuo XIII–XIV a. prasidėjo vokiečių ordino puldinėjimai. Tikrai žinoma, kad ant Ginučių piliakalnio stovėjo Linkmenų pilis (pavadinimas siejamas ne su Linkmenų miesteliu, o piliakalnio papėdėje esančiu Linkmeno ežeru). 1433 m. ją kryžiuočiai sudegino ir daugiau ji nebuvo atstatoma.
Itin svarbūslietuviams buvo 1178-ieji metai,kai „pakilom iš pelkių“ ir išjojom į pirmą karo žygį. Vėliau tų žygių kasmet daugėjo nuo keliolikos iki keliasdešimties. Jų rezultatas – viduramžiais sukurta viena galingiausių Europos valstybių – Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė. Gal mes tokie būtume likę iki šių dienų, jei ne 1569 m. Liublino unija su Lenkija. Po jos lietuviai tapo apsnūdę, tingūs,ginčuose su lenkais susilpnėjo ir per 200 metų valstybę prarado.
Linkmenų pilis buvo Nalšios kunigaikštystės žemėse.Apie Nalšią, mūsų gėdai, dabar mažai ką žinome. Pasak svečio, jei istorinės aplinkybės būtų susiklostę kitaip, šiandien galbūt gyventume ne Lietuvos, o Nalšios respublikoje. V. Vaitkevičius paklausė, kokius Nalšios kunigaikščius žino publika? Įvardinti tik du – Lengvenis ir Daumantas. O kur dar Vaišna, Šiukšta, Daugerutis, Girdenis ir kiti? Kai šiais vardais pradėsime krikštyti savo vaikus, Nalšios vardas sugrįš. Štai Baltarusijoje yra nalšėnų draugija, ten žmonės nori, kad jų tautybė pasuose būtų rašoma nalšėnai, o mes tylime. Dar prieš 20 metų mažai buvo žinoma apie Žiemgalą ir žiemgalius (Joniškio kraštas), bet atsirado žmogus, prikėlęs iš užmaršties šiuos vardus ir jie dabar garsiai skamba Lietuvoje.
Prof. dr. V. Vaitkevičiaus paskaita neprailgo, su juo dar kartą susitiksime ant Taurapilio rugpjūtį. O šiandien trečiai pamokai jau kopsime ant mažai žinomo Puziniškio piliakalnio.
Autoriaus nuotr.







Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!