Kasdien vis girdime: mes geri, valdžia bloga, blogai gyvename, vienintelė išeitis – emigruoti. Valstybės dienos proga norisi apie ką nors aukštesnio pakalbėti. Apie kokius nors simbolius, teises ir laisves, nors šios pastaruoju metu tampa vos ne keiksmažodžiu. Tiesa, daugelis simbolių irgi prastai jaučiasi.

Sėkmingai griūna Gedimino kalnas, vadinamas Lietuvos valstybės simboliu. Žvelgiant, kaip tą griuvimą mėginama sustabdyti, Gedimino kalnas yra veikiau ne pačios valstybės, o biurokratizmo įsigalėjimo joje simbolis.

Iš tikrųjų Lietuvoje biurokratai – tai ir yra valstybė. Tikėtina, kad ištyrus kalną ir nusprendus, ką su juo daryti, bus paskelbti viešieji pirkimai. Po kurio laiko paaiškės nugalėtojas. Tada pralaimėjusieji kreipsis į teismą. Šis sustabdys darbus, kol, po metų ar dviejų, bus nuspręsta, kas turi atlikti darbus.

Jeigu per tą laiką pusė kalno nugrius, nieko baisaus, tik darbų apimtis padidės, kai kam bus geresnis uždarbis. Nieko, kad tie kai kas turės kai kam duoti didesnį kyšį. Lietuvoje įprasta ir duoti, ir imti.

Štai Lukiškių aikštėje Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui grasinta pastatyti paminklą. Kol valdžia miega (o gal kyšio laukia), susivieniję menininkai pasiūlė statyti aikštėje Vytį – irgi Lietuvos simbolį. Bet Vyčio paminklas liberastų valdomam Vilniui netinka. Gal ir tiktų, bet pernelyg realistiškas, net arklį atpažinti tinka. Tad meras Remigijus Šimašius pasiūlė, kad dėl paminklo spręstų šiuolaikinio meno žinovai.

Jokiu būdu nesakau, kad ir čia kyšio reikėtų, kad apskritai už ką nors kyšiai duodami, nes pagauti kyšininkavę liberastai – tai jokiu būdu ne Lietuvos simbolis.

Štai R. Šimašius net į Generalinę prokuratūrą kreipėsi, prašydamas išsiaiškinti, kas dėl Gedimino kalno nepriežiūros kaltas. Dar, ko gero, išaiškės, kad kaltas buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis. Kai jis prieš metus kreipėsi į Vilniaus valdžią, neįrodė, kad pavojus Gedimino piliai gresia. O kalnas – menkniekis. Žodžiu, čia, kaip visada, kalti buvusieji.

Teisių ir laisvių reikalai Lietuvoje beveik geri. Na, tik Teisingumo teismas nurodė, kad Lietuvoje iki gyvos galvos nuteisti žudikai turėtų būti išleidžiami į laisvę. Toks jau laisvosios Europos kolchozo teisingumas: nuteistas iki gyvos galvos, bet turi būti išleistas, nes kitaip pažeidžiamos teisės.

Taip ir norisi paklausti: gal iš Briuselio gausim nurodymą žudikų aukas atgaivinti? Bet ne, aukos teisingumo sergėtojams nerūpi. Kokios gali būti aukų teisės ir laisvės? Kokios gali būti Lietuvos valstybės teisės ir laisvės? Virvučių galai – Briuselyje, iš ten Lietuva valdoma. 

Ta proga ir eurą prisiminti galima. Statistikos kūrėjai, tie patys, kurie prikūrė, kad lietuviai alkoholio išgeria daugiausiai pasaulyje, pasakoja pasakėles, kad įvedus eurą gyvenimas pabrango vos keliais procentais. O ekonomistai sako, kad nuo euro įvedimo verslininkų pelnai padidėjo dvigubai. Ar dar po to reikia stebėtis, kodėl Lietuva taip skubiai įsivedė eurą, klausti, kam tai buvo naudinga ir reikalinga?

Ir neklauskime, kodėl laisva Lietuvos žiniasklaida apie tai jei ir užsimena, tai tik puse lūpų. Žiniasklaidai tai neįdomu. Svarbiausios žiniasklaidos temos – žydšaudžiai, iškrypėlių teisės ir kova prieš rasizmą. Radijas ir televizija kitokios nuomonės seniai neįsileidžia, didžiuosiuose portaluose autoriai, turintys kitokią nuomonę, nepageidaujami.

Paskutinis žiniasklaidos kovos prieš rasizmą pavyzdys. Per visus galus, pradedant valstybine LRT ir baigiant dar labiau nusišnekančiais, pacituotas toks seimūnės Rasos Juknevičienės įrašas Facebook`eiš Amerikos: „Atsikėliau anksčiau ir už tuos, kurie miega gatvėje. Vėl kas nors apkaltins, bet, deja, tik juodi. Atrodo, kad jiems toks gyvenimo būdas visai patinka“.

Taip, visi žurnaliūgos apkaltino seimūnę rasizmu. Kažin, ar būtų apkaltinę, jeigu būtų parašiusi – „tik balti“?

Įdomu, jeigu koks nors amerikonas, atvažiavęs į Lietuvą, nusistebėtų, kad pas mus valkatos vien tik balti – irgi būtų pavadintas rasizmu? Ar tik juodieji yra neliečiami?

Ką čia spėlioti. Pas mus laisvė, bet laisvė griežtai cenzūruojama. Reikia žinoti, ką galima rašyti ar kalbėti. Na, o jeigu nugrius Gedimino pilis, toje vietoje bus galima iškelti vėliavą. Kokią – patys susipraskite, aš nenoriu būti apkaltinta nepakantumu.

O apsikritai – taigi gerai gyvename. Badu niekas nemiršta. Net pensininkai.