Meilę savo artimam ir savo Lietuvai visi mes suprantame skirtingai: vieni – žodžiais, kiti – darbais, treti – visokeriopu atsidavimu, egzistencijos įprasminimu. Vis tik nepaneigsime fakto, kad žmogaus buvimas šalia žmogaus ir džiaugsme, ir varge yra pats aiškiausias atsidavimo  įrodymas. Juk Lietuva – tai pirmiausia jos žmonės…

Tradicija Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną giedoti Tautišką giesmę prasidėjo 2009-ais metais. Kasmet tūkstančiai lietuvių ją gieda įvairiuose pasaulio kampeliuose. Kultūros ministerijai 2017-uosius paskelbus Lietuvos piliakalnių metais, žmonės kviesti rinktis būtent tose vietose, kur kūrėsi šalies istorija. Minint Valstybės dieną ir pasitinkant jos šimtmetį, giesmė skambėjo nuo 100 piliakalnių. Mūsų rajone išskirtiniais tapo du piliakalniai –Ginučių ir Mažulonių.

Istoriškai svarbiausias Mažulonių piliakalnis liepos 6-ąją sulaukė šimtmečius neregėtos gausybės tautiečių. Suvažiavo ir suėjo kone 300 šalies patriotų iš visų rajono kampelių. Čia susitiko ne tik mažuloniškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai, bet ir mums atstovaujantys net trys Seimo nariai, rajono meras Henrikas Šiaudinis, administracijos direktorius Vidas Kreivėnas, visas būrys savivaldybės darbuotojų su šeimomis, rajono tarybos nariai, Budrių bendruomenės atstovai, daugėliškėnai, Gaveikėnų atstovai ir net rajono tarybos narė iš „pasaulio pakraščio“, iš Dysnos, bei mes visi.

Rajono meras H. Šiaudinis džiaugėsi išties didžiuliu būriu tautiečių, tą vakarą buvusių drauge. „Puikiai žinome pradėtą iniciatyvą visame pasaulyje giedoti Tautišką giesmę visiems pasaulio lietuviams vienu metu. Šiemet, piliakalnių metais, Kultūros ministerija iš 100 svarbiausių šalies piliakalnių atrinko ir du mūsų. Ši garbė atiteko  Ginučių ir Mažulonių piliakalniams. Jei Ginučių piliakalnis, esantis šalia Ladakalnio, gerai žinomas ir lankomas turistų, tai nuošaliau esantis Mažulonių piliakalnis ilgą laiką buvo paliktas  praeityje. Seniūno Jono Politos prižiūrimas ir vykdyto projekto metu prikeltas dar vienam gyvenimui šis piliakalnis pamažu tampa žinomu ir lankomu. Džiugu, kad tai įvertino ir kultūros ministerijos komisija. XII–XIIIa. čia jau vyko gyvenimas. Šis karaliaus Mindaugo  kelias matė daug kariuomenių ir daug didvyrių, kuriems mes šiandien lenkiame galvas. Ačiū jums visiems, kad taip gausiai susirinkote. Džiugu, kad esame savo valstybės ir savo kašto patriotai. Niekada nenuleiskite ir rankų ir toliau savo valstybę kurkime kartu“, – kvietė visus H. Šiaudinis.

Seimo narių vardu kalbėjęs Gintautas Kindurys sakė, jog itin džiugu šią išskirtinę šventę būti su visais drauge. „Sunku įsivaizduoti, kiek mūsų valstybei teko iškęsti ir išgyventi. Mes negalime neprisiminti, kiek mūsų tautiečių mirė karuose, mūšiuose, sukilimuose ar tremtyje tiesiog už tai, kad buvo lietuviai… Minėdami šią dieną, mes kartu pagerbiame ir visus žmones, kovojusius už Lietuvą. Šįvakar giedama giesmė ant piliakalnių ne tik Lietuvoje ir aš žinau, kad Lietuva nesibaigia su jos geografine siena…“ – sakė G. Kindurys.

Kalbėjęs seniūnas J. Polito sakė džiaugiasi dvigubai: iškilminga Liepos 6-ąja ir ignaliniečių vieningumu.

Likus kelioms minutėms iki 21 val., žmonės pakviesti į piliakalnio viršukalnę, o jo terasoje, įsivaizduojamoje scenoje, natas derino Strigailiškio kaimo dainų ansamblis „Eldija“. Didingumo ir vieningumo jausmo žodžiais nusakyti neįmanoma. Po Tautiškos giesmės skambėjo dar kelios dainos, besiliejusios iš širdžių ir svaiginusios tą akimirką visus užplūdusiu nuoširdumu.

Vėliau kraštotyrininkas Kęstutis Čeponis trumpai pristatė naujausius istorinių tyrimų faktus.  „Ne be reikalo šis kelias vadinamas karaliaus Mindaugo keliu, nes jis jungė du labai svarbius senosios valstybės centrus – Švenčionis ir Daugėliškį. Būtent Daugėliškyje buvo garsioji Voruta. Matyt, toje Vorutoje ir buvo apsiaustas Mindaugas. Šio Mažulonių piliakalnio senojo pavadinimo mes nežinome. Manoma, kad čia buvusi pirmoji pilis, sunaikinta dar prieš Mindaugą, XIIIa. pradžioje. Archeologas Vladimiras Kaširskis, 1907 m. tyrinėjęs šias vietas, rado įdomių tai liudijančių radinių, kurie saugomi Sankt Peterburgo Ermitažo muziejuje.1988 ir 2005 m. čia kasinėjo Gintautas Zabiela su Lietuvos istorijos instituto komanda. Jų rasti radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Mūsų eros pradžioje, prieš 2000 metų, čia buvo gyvenvietė, maždaug 600m. stovėjo pilis. Paskui žmonės nusileido žemyn, nes nebuvo karų ir priešų, o IX a. vėl buvo pastatyta pilis ir buvo nuolat tvirtinama. Tada Lietuvą pradėjo puldinėti vikingai, o jau XII a. pasirodė vadinamosios družinos iš Polocko. Kažkuriuo momentu vis tik  priešai čia viską sunaikino. Aišku, kad ši pilis buvo sudeginta… rasti ką tik buvę iškepti duonos kepalai, įrankiai, įnagiai, o žmonės nužudyti tiesiog bevalgantys.

Vietinių žmonių padavimuose šimtus metų buvo sekami padavimai apie šią vietą. Tačiau niekas nenuneigs fakto, kad ši vieta – kažkuria prasme yra Lietuvos valstybės lopšys, jungęs kelis tuometinius svarbiausius centrus. Kernavė, Trakai, Vilnius – vėlesnės Lietuvos sostinės. O pati Lietuvos pradžia buvo būtent čia. Tikroji Lietuvos pradžia – trikampyje Daugėliškis, Švenčionys, Ašmena, kaip rodo visi naujausi tyrimai“, – pasakojo K. Čeponis.

Vieni išskubėjo, o kiti vis lūkuriavo, šnekučiavosi, skambant „Eldijos“ atliekamoms dainoms. Galiausiai smagi muzika ir besileidžiančios saulės blyksniai paragino šokiams. Iš pradžių poromis, o vėliau ir didžiuliame rate, tiesiog ant istorinio Mindaugo kelio sukosi vieningi didingos žemės vaikai.

Matyt, išaušo ta diena, kada ties 102-uoju turėtų atsirasti nuoroda į Mažulonis, į mūsų Lietuvos ištakas.

Autorės nuotr.