Jie galėjo ištverti, kai mus priėmė į NATO ir netgi tada, kai Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Rusiją pavadino teroristine valstybe, reakcija nebuvo tokia isteriška. Pratrūko tik nuo trumpo NATO filmuko apie latvių, lietuvių ir estų pokario partizanus.
Nes tai gerokai baisiau už „Leopard“ tankus su Bundesvero kryžiais Gaižiūnų poligone – NATO sąjungininkai iš Vakarų Europos ir JAV bei Baltijos šalys vienodai supranta kruviną ir tamsią XX a. istoriją.
Buvo laikas, kada atrodė, kad istorija baigėsi sulig Berlyno sienos griuvimu ir Sovietų sąjungos žlugimu, o dairymasis į praeitį – baisi nemandagybė, galinti įžeisti tuos, kieno protėviai buvo atsidūrę kažkur ne visai toje pusėje, neteisingai pasirinkę arba buvę suklaidinti. Nemandagu reikalauti sovietų karo nusikaltimų pasmerkimo, nes tai verčia nepatogiai jaustis europiečius iki pat Šaltojo karo pabaigos simpatizavusiems gausioms vietinėms komunistų partijoms, jaunystėje stačiusiems barikadas po marksistiniais ir maoistiniais šūkiais.
Mus priėmė į Europos Sąjungą ir NATO, bet iki pat 2014 m. Ukrainos įvykių niekas rimtai negalvojo, kad Baltijos šalis gali tekti nuo kažko ginti. Tikėtasi, kad globalizacija ir laisvoji rinka pavers buvusius KGB pulkininkus sąžiningais verslininkais, o Stalino portretus virš lovos pasikabinusias babuškas – vartotojiškos visuomenės dalimi. Bet koks karas Europoje atrodė neįsivaizduojamas, todėl sąjungininkų įsipareigojimas „mirti už Narvą“ – tarsi kaimo turizmo sodybos Mikabaliuose draudimas nuo ugnikalnio išsiveržimo.
Vakarai turėjo anksčiau suprasti, kad senieji mitai niekur nedingo. Nei Artimuosiuose Rytuose, kur iš Šventojo Rašto pažado atgimusią Izraelio valstybę sunaikinti savo gyvenimo tikslu pasirinkę islamistai nepriims jokių bandymų įsiūlyti taikaus sugyvenimo susitarimų. Nei Rusijoje, kuri nuo pat Vladimiro Putino atėjimo į valdžią ugdė savo piliečių neapykantą liberaliosios demokratijos vertybėms.
Paskelbdamas apie Krymo aneksiją, V. Putinas kalbėjo ne apie jo gyventojų pilietines teises ir būsimą gerovę. Užgrobimui pagrįsti iškastas mitas apie kunigaikščio Vladimiro krikštą Chersone, šalia Sevastopolio. Tas pats, kurį imperinė Rusija naudojo savo pretenzijoms į Krymą įtvirtinti XIX amžiuje, ant senosios Dievo Motinos Gimimo katedros pamatų pastatydama Šv. Vladimiro Krikštytojo katedrą.
Svarbiausias Didžiojo Tėvynės karo mitas, Sovietų sąjungą vaizduojantis, kaip išskirtinę misiją nugalėti absoliutų blogį – fašizmą – vykdžiusią šalį, negalėjo būti kaip nors suderintas su žiniomis apie Ribentropo-Molotovo sandėrį ir bendradarbiavimą su naciais okupuojant Lenkiją bei Baltijos šalis.
Visa ta pseudoveteranų klounada ir darželinukų perrenginėjimas Antrojo pasaulinio karo pėstininkų uniformomis ne atsitiktinai sutapo su Rusijos agresija Rytų Ukrainoje. Sovietų sąjungos paveldėtoja pasiskelbusi Rusija paveldėjo ir permanentinio karo su vis iš naujo naujomis formomis atgimstančiu fašizmu mitą.
Fašistais čia gali būti paskelbtas bet kas, neįtinkantis Kremliui – vakarietiškos orientacijos Ukrainos politikai nuo Dešiniojo sektoriaus iki nuosaikiai liberalių partijų, žmogaus teisių gynėjai pačioje Rusijoje ir netgi Izraelis, kai drįsta trukdyti Rusijos sąjungininkui Basharui al-Assadui. Ir, žinoma, Baltijos šalys, kur gatvėmis žygiuoja nedamuštų SS legionų veteranai, o rusakalbės mažumos kankinamos verčiant mokytis vietinių valstybinių kalbų.
Ilgą laiką Rusijai visai neblogai sekėsi palaikyti Vakaruose savo, kaip fašizmą nugalėjusios ir vien dėl to vertos pagarbos valstybės įvaizdį, išvengiant priminimų apie draugystę su Adolfu Hitleriu Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Mes patys suteikdavome progų Kremliaus propagandai vaizduoti lietuvius kaip žydšaudžių tautą, ir nemokėjome patraukliai iškomunikuoti Vakarams savo kovų už laisvę istorijos.
Trumpas filmukas apie Baltijos šalių „miško brolius“, NATO išplatintas interneto socialiniuose tinkluose, simbolizuoja tą sąmonės lūžį Vakaruose, kurio Rusija labiausiai bijo. Jei mūsų partizanai užims deramą vietą vakarietiškoje istorinėje atmintyje greta JAV nepriklausomybės kovų, prancūzų rezistencijos ir Donecko oro uosto „kiborgų“ aukos, tapsime suprantami ir artimi kiekvienam amerikiečiui ar norvegui, siunčiamam tarnauti greitojo reagavimo pajėgose bei sprendimų priėmėjams NATO vadavietėse. Tai aiškus ženklas, kad daugiau niekada neliksime gintis ir žūti savo miškuose vienui vieni.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos pradėta propagandinė kampanija prieš mūsų partizanus, kuriai pasipriešinti feisbuke šeštadienio vakarą akimirksniu susitelkė tūkstančiai skirtingų pažiūrų žmonių iš Lietuvos, o netrukus prie jų prisijungė ir ukrainiečiai, tikrai nebuvo spontaniškas nesusivaldymas. Tai lemiama kova dėl milijonų žmonių protų, kurią pralaimėjęs Kremlius galės užmiršti bet kokias viltis Kryme išbandytais hibridinio karo metodais veikti mūsų regione.
DELFI.LT
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!