Kažkodėl niekas nesipiktina, kad sumenko pasitikėjimas Lietuvos žiniasklaida. Dar neseniai ja buvo pasitikima tai, kaip ir bažnyčia, kitaip tariant,  žurnaliūgų skelbiamas žodis buvo toks pats šventas, kaip kunigo ištartas per pamokslą. Ir jeigu koks kaimynas norėdavo pasakyti, kad jis šneka tiesą, sakydavo: per radiją girdėjau.

Ir štai – nelaukta ir netikėta… Pasirodo, jau kas ketvirtas Lietuvos gyventojas žiniasklaida nepasitiki. Bet pasipiktinimo nei per radiją, nei per televiziją negirdėti. Mat mulkinamų ir tuo patenkintų vis dar visas trečdalis. Šituo ir džiaugiamasi, čia mes Europoje – tarp pirmaujančių. Dar daug kam patinka žurnaliūgų chamizmas ir tiesos iškraipymas ar bent pakreipimas ta linkme, kurios pageidauja šeimininkai.

Paskutinis žurnaliūgų apsidirbimas – politiko Ramūno Karbauskio persekiojimas. Taip, visi žino, kad R. Karbauskis yra „valstiečių“ lyderis, bet šį kartą norėčiau nuo to atsiriboti, nes tokį žurnaliūgų persekiojimą gali patirti kiekvienas, nesvarbu, kokiai partijai jis priklauso ir kokias simpatijas ar antipatijas yra užsitarnavęs. Mat simpatijos ar antipatijos mūsų demokratinėje Lietuvoje, deja, labai priklauso nuo to, ar žurnaliūgos dergia ant tavęs, ar ne.

Taigi, politikas R. Karbauskis po darbo nuėjo į vieną privačią firmą. Kokia tai firma, čia visai nesvarbu, nes ji veikia teisėtai, kaip nesvarbu ir tai, kokiu tikslu R. Karbauskis joje lankėsi. Žurnaliūgos pabandė irgi užeiti į tą firmą, bet, kaip jie teigė, jiems sutrukdė kultūros ministrės patarėjas Linas Kontrimas. Beje, L. Kontrimas yra šios privačios firmos įkūrėjas, tad nesuprantama, kodėl jis, irgi po darbo, negalėjo neįsileisti nekviestų svečių.

Žurnaliūgoms beliko laukti išeinančio R. Karbauskio. Laukė jie aštuonias valandas, iki pusės pirmos nakties. Būtų galima užjausti juos, nes nieko daugiau jie nesužinojo, bet kažkaip prisimena viena patarlė apie tuos, kuriuos ir bažnyčioje muša.

Užtat reportažai apie nieką buvo vos ne per visus, o gal ir per visus televizijos kanalus parodyti. Ir kokia iš to padaryta išvada? Politikas negerai elgiasi, slapstydamas nuo žurnaliūgų, nes tauta nori žinoti… Sakytumėt tiesiai – neturime apie ką kalbėti, tai griebiamės pilstymo iš tuščio į kiaurą. Ir dar pasiūlytumėte priimti įstatymą, kad kiekvieno, ar bent jau į Seimą išrinkto politiko miegamajame būtų įrengta vaizdo kamera, nes tauta nori žinoti…

O kaip žurnaliūgos nemėgsta jiems nepatinkančios tiesos? Praėjusią savaitę iš pradžių labai garsiai, irgi per visus kanalus nuskambėjo istorija apie dvi merginas, sadistiškai nukankinusias triušį. Ir buvo aprašoma, tos merginos buvo išaiškintos, surastos ir sulaikytos, paskui išleistos, ir jų pavardės buvo paskelbtos.

Bet kai paaiškėjo, kad sadistės yra lesbietės, viskas staiga nurimo. Jokių žinių apie tardymo eigą, apie kitus merginų galimai padarytus nusikaltimus. O juk iš pradžių buvo teigiama, kad šis atvejis su triušiu – ne pirmas, kad dar ir kačiukas buvo nužudytas…

Rašyti tokius dalykus apie lesbietes – netolerantiška. Dar kas nors supras, kad teisingi yra Telšių gimnazijos tikybos mokytojos pateikti duomenys, jog „beveik visi serijiniai žudikai, kurie savo aukas nužudė ir po to suvalgė jų kūnų dalis, buvo gėjai“, ir sadistinius iškrypimus sutapatins su sodomistiniais. Šito, žurnaliūgų šeimininkų nuomone, leisti negalima.

Beje, praėjusią savaitę buvo minima Bastilijos paėmimo diena. Teigiamai, kad ši diena Prancūzijos nacionaline švente tapo irgi „tironijos citadelės šturmą“ išaukštinusių ir iškraipiusių žurnaliūgų dėka, kitaip tariant, buvo sukurta legenda.

Visų pirma, Bastilija nebuvo jokia „tironijos citadele“. Prastuomenės atstovų į ją nesodindavo, tik visokius princus ir baronus.

Antra, Bastiliją saugojo 30 šveicarų gvardiečių ir 95 veteranai invalidai prancūzai, kurių kareivinės buvo už tvirtovės ribų. Jokio šturmo ar paėmimo nebuvo. Miniai susirinkus prie Bastilijos, tvirtovės komendantas įsakė pasiduoti – atverti vartus. Minia įsiveržė į Bastiliją ir išleido į laisvę septynis kalinamus aristokratus. Didžiausias užuojautos vertas kankinys tarp jų buvo grafas de Loržas, kalėjęs už žmogžudystę ir kanibalizmą. O Bastilijos komendantui markizui Delone revoliucionieriai nukirto galvą ir nešiojo ją gatvėmis, pasmeigtą ant ieties. Labai greitai pradėjo ristis ir kitų aristokratų, ir ne tik jų, galvos.

Šį įvykį prisiminiau ne tik todėl, kad bėgant metams jis buvo nežmoniškai išpūstas.Bastilijoje sėdėjo ir sadizmo teoretikas ir praktikas markizas deSadas. Deja, prieš pat „šturmą“ jis pradėjo siautėti ir buvo perkeltas į kalėjimo tipo psichiatrijos ligoninę. Priešingu atveju džiūgaujantys revoliucionieriai irgi būtų jį ant rankų nešioję.

Beje, pranešama, kad Prancūzijos nacionalinės šventės dieną, teisingiau, naktį, šalyje buvo sudeginti beveik 900 automobilių. Toks revoliucingas fejerverkas.