Dabar kaimuose tiek įvairiausių renginių vyksta, kad jau kalbama apie jų perteklių. Todėl vykdamas į Juodalaukį galvojau– tai taip pat bus vienas iš vietinės reikšmės renginių. Kadangi Juodalaukyje belikę tik viena kita gyvenama sodyba, mąsčiau, na, susirinks kokios dvi dešimtys dalyvių ir visa šventė. Bet netikėtai radau minią žmonių. Organizatoriai bandė skaičiuoti, suskaičiavo 107. Be vietinių ir aplinkinių kaimų gyventojų, atvyko delegacijos iš Vilniaus, Šiaulių, nuo Dusetų. Šventės scenarijus paprastas – į naują vietą perkeltas ir vėl pašventintas laukuose vienišas likęs, dar 1937 m. statytas, Šv. Kazimiero draugijos paminklas. Pagrindinė renginio organizatorė, nenuilstamoji Birutė Žemaitienė, sakė: „Ši paminklą mes paglostom ir apkabinam. Kitiems gal atrodo, kad jis paprastas, neturtingas, bet šis paminklas mums – dvasios versmė, šaltinis. Jis graudžiai apdainuotas, menantis laikus, kai mums neleido lietuviškai kalbėti, kai neturėjom savojo žodžio.“

Bažnyčioje

Pirmiausia šventės dalyviai susirinko mažoje Gedžiūnėlių bažnytėlėje, kurioje Dūkšto klebonas kun. Sigitas Grigas aukojo šv. Mišias už Juodalaukio gyventojus, paminklo statytojus ir atstatytojus, Šukelių ir Pakalkų giminių žmones. Po Mišių ir nedidelio kanklininkų koncerto, šventės dalyviai aplankė paminklo statytojo Andriaus Šukelio kapą (Gedžiūnėlių kapinės išsidėsčiusios aplink bažnyčią). Kanklininkai buvo atvykę iš Šiaulių S. Sondeckio muzikos gimnazijos, yra įvairių konkursų laureatai.Jiems padėjo aktyvus visuomenininkas, buvęs miškų ministras, taip pat nesiskiriantis su kanklėmis ir daina Rimantas Klimas.

Prie paminklo

Po trimito garsų ir įžanginio B. Žemaitienės žodžio,paminklą atidengė rajono vicemeras Laimutis Ragaišis, Šv. Kazimiero ordino Šiaulių apskrities kontūras Kazimieras Alminas ir Šukelių giminės atstovas. Nuėmus paminklą juosusią juostą, atsidengė lentelė su užrašu „Šventos Kazimiero draugijai atminti Pastatytas 1937 m. Andriejaus Šukelio pastangomis Perkeltas 2017 m.“. Šventės dalyviams po riekelę padalinta bažnyčioje kaip atnašos pašventinta duona. Šventėje dalyvavo nuo Dusetų atvykusi A. Šukelio dukra Evelina Šukelytė. Garbaus amžiaus moteris sakė: „Ačiū visiems, kad neužmiršot mano tėvelio ir jo darbų, aplankėt jo kapą“.

Paminklas perkeltas netoli sodybos, kurioje gimė kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras, akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ vienas rengėjų, LR mokslo premijos laureatas Kazimieras Pakalka. Juodalaukis – jo gimtasis kaimas. Jo žmona Janina prisiminė: „Tais laikais šis paminklas buvo pastatytas prie kelio, jungiančio N. Daugėliškį ir Dūkštą. Pastačius, lenkai jį norėjo sunaikinti, kadangi paminklą statė lietuviai. Atsiuntė kareivių su kūjais. Bet atbėgo kaimo vyrai su šakėmis paminklo ginti ir kareiviai pasitraukė. Prie šio paminklo atvykdavo kunigas iš Pakalkų giminės, aukodavo šv. Mišias. Tuomet susirinkdavo visas kaimas ir melsdavosi. Kai nutiesė naują dabartinį kelią, paminklas liko vidury lauko.“

Danutė Šukelienė, Andriejaus Šukelio anūko žmona, papasakojo, kaip šis paminklas 1937 m. buvo pastatytas. „A. Šukelis buvo nedidelio ūgio, iš pažiūros fiziškai silpnas, bet stiprus savo dvasia. Tuomet galiojo gal kiek keistas įstatymas – kas pastatyta naktį, buvo nevalia nugriauti dieną. Kryžių padarė Vaclovas Baužys. Tuomet A. Šukelio sukviesti vyrai per naktį jį pastatė. Ryte lenkai buvo įsiutę. Jie įkūrė priešišką Šv. Kazimiero draugijai organizaciją „Krakov“, kuri įvairiais būdais paminklą bandė nuversti, bet jai nepavyko. Tuomet iš įniršio jį tiesiog apdergė. Po paminklo pastatymo vyrai ilgai šventė, juos namo nevaldomi arkliukai parvežė. Iš senelio pasakojimų žinau, kad kaimo Šv. Kazimiero draugijai tuomet priklausė 20 narių. Be jau minėtų, aktyviausi buvo Anelė Pakalkienė, Juozas Abaravičius, Uršulė Mikalauskienė ir kiti. Likę pasakojimų, kad šis paminklas lietuviams buvęs toks brangus, kad net ubagai prašydavę kelių grošų, kad prisidėtų prie jo statybos.“

Kazitiškio seniūnas Drąsutis Jelinskas, susirinkusiems dėkodamas už šventę, sakė: „Kaimo kryžius – vieta, kur susitinka žmonės, kur eidamas praeivis nukelia kepurę, kur gimsta gražių idėjų ir sumanymų. Tuomet keliai takeliai buvo kiti, bet viskas pasikeitė. Dabartiniai keliai veda į Europą ir pasaulį, bet džiugu, kad sargybose lieka seni kaimų kryžiai, kurie vėl ir vėl sukviečia visus, kurie čia gimė ir augo. Šis kryžius ir po 80-ties metų atlieka šią savo pareigą.“

Šv. Kazimiero ordino Šiaulių apskrities kontūrui Kazimierui Alminui įsiminė du šių metų įvykiai: Palaimintojo Teofiliaus beatifikacija Vilniuje ir šis nepaprastai nuoširdus renginys. „Gal kam keista, kad sugretinau šiuos du įvykius, bet popiežius Jonas Paulius II sakė, jog kiekvienas žmogus yra vertingesnis už visą pasaulio auksą. Tad ir Palaimintasis Teofilius, ir Birutė Žemaitienė, ir kiekvienas čia esantis yra didžiulis turtas. Kaip ir šis paminklas – kuklus ir nekainavęs tūkstančių, bet jis yra brangus savo dvasine verte ir atminimu.“

Kalbėję Švenčionijos draugijos nariai pasakojo apie Šv. Kazimiero draugiją, jos įkūrimo 1925 m. peripetijas ir svarbą tuomet lenkų okupuotam Vilniaus kraštui.

B. Žemaitienė dėkojo visiems, padėjusiems perkelti šį paminklą iš lauko vėl prie kelio, o ypač N. Daugėliškio ūkininkui Vaidotui Paukštei, rajono vicemerui L. Ragaišiui, seniūnui D. Jelinskui. Koncertavo Šiaulių kanklininkai, N. Daugėliškio ir Vidiškių saviveiklininkai, pabaigoje, visi susikibę rankomis, sudainavo „Žemėj Lietuvos, ąžuolai žaliuos“. Šventė baigėsi pokalbiais ir diskusijomis prie vaišių stalo, ant kurio dominavo medus iš B. Žemaitienės bityno ir kvepianti naminė duona, įvairių sūrių gausa.

Autoriaus nuotr.