Siuzi (Susanne Schmitt)  iš Vokietijos ir Džoni (Zsanett Szlifka) iš Vengrijos – merginos įsimylėjusios Lietuvą bei miškais ir ežerais turtingus Ignalinos kraštus. Žavios ir gera nuotaika tviskančios svetimšalės jau beveik keturis mėnesius gyvena Meironų kaime, apsistojusios gamtos mokykloje, jos darbuojasi Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų informacijos centre ir savanoriška veikla džiugina parko lankytojus bei, žinoma, darbuotojus. Merginos teigia esančios labai laimingos galėdamos prisidėti prie aplinkosaugos, gamtos puoselėjimo ir galimybės susipažinti su Lietuva ir jos gyventojais. Na, o dabar Jūs susipažinkite su Siuzi ir Džoni, jos turi ką papasakoti!

– Merginos, papasakokite apie projektą, kurio dėka atvykote į Lietuvą?

Siuzi: Mes dalyvaujame Europos savanorių programoje, tai Erasmus+ programos projektas. Jame gali dalyvauti jaunimas iš visų Europos valstybių, vienintelė būtina sąlyga – dalyviai privalo būti jaunesni nei 30-ties.

– Kas Jus paskatino rinktis šią programą ir išvykti savanoriauti svetur?

Siuzi:  Baigiau universitetą, ieškojau naujų karjeros galimybių, susijusių su studijomis. Esu baigusi gamtosaugą, tad savanoriavimas nacionaliniame parke man pasirodė puiki galimybė. Atvykome čia balandį, aš išvyksiu gruodį, o Džoni lapkritį.

– Ar pažinojote viena kitą prieš projektą?

Siuzi: Ne, mes susipažinome pirmą dieną, vidury miško, vidury nieko (juokiasi).

– Kodėl pasirinkote Lietuvą?

Džoni: Aš pasirinkau šį projektą, nes norėjau daugiau sužinoti apie gamtą, aplinkosaugą, be to, mane labai traukia šiaurės valstybės.

– Ar studijavai gamtos mokslus universitete?

Ne, aš grafikos dizainerė, bet aplinkosauga mano hobis ir norėčiau tobulėti šioje srityje. Norėčiau darbo, kuriame galėčiau sujungti dvi savo aistras – dizainą ir aplinkosaugą. Savanoriaudama čia galiu tą padaryti puikiai. Dirbdama Aukštaitijos nacionaliniame parke sukūriau gamtos mokyklos logotipą, taip pat kuriu dizainą parko suvenyrams, maketuoju lakstinukus, fotografuoju renginius. Labiausiai man patinka dirbti su vaikais, organizuoti renginius mažiesiems, juos fotografuoti, su jais žaisti.

Siuzi: Mes taip pat  dalyvaujame edukacinėse nacionalinio parko programose.

– Koks buvo jūsų pirmasis įspūdis, kai apsilankėte Ignalinoje?

Džoni: lietus (juokiasi).

Siuzi: Sniegas! (juokiasi). Buvo šalta. Per Velykas snigo ir nemenkai. Turi prie to priprasti. Dabar viskas gerai, saulė šviečia, bet žinai, kad bet kurią akimirką gali pradėti lyti. Tačiau mums čia patinka, čia žymiai erdviau.

– Kalbate apie Ignaliną?

Siuzi: Apie visą Lietuvą. Čia daugiau vietos, mažiau žmonių ir Jūs turite daugiau gamtos.

Džoni:  Esu iš Budapešto, ten gyvena du milijonai žmonių. Miestas labai perpildytas, dėl to aš ir norėjau pabėgti (juokiasi). Taigi vieta, kurioje esu dabar – man pati  geriausia.

– Ar norėtum pasilikti Lietuvoje?

Džoni: Taip, aš galėčiau įsivaizduoti gyvenimą čia.

Siuzi: Bet pirma mums reikia susidoroti su šia sunkia kalba (juokias).

– Kokie jūsų ateities planai? Gali liksite Lietuvoje?

Siuzi: Taip, tai atsarginis planas (juokiasi). Išties, nesu apsisprendusi dėl ateities. Nežinau, ar noriu grįžti namo. Žinau tiek, kad noriu darbuotis aplinkosaugos srityje.

Džoni: Pirmiausia norėčiau grįžti namo ir tuomet ieškotis darbo kompanijose, kurios siekia saugoti gamtą, norėčiau  dirbti grafikos dizainere. Svajoju, kad mano darbas būtų prasmingas, nes praeitame darbe jaučiausi kaip robotas, buvo per daug monotonijos. Dabar trokštu darbo,  kuris keistų pasaulį. Taip pat galvoju, kad galėčiau likti Lietuvoje arba tęsti savanoriavimą.

– Ar pasiilgote savo namų?

Siuzi: Iš tiesų, ne itin. Tai ne pirmas kartas, kai esu toli nuo namų. Savanoriavau Peru, o  juk tai visai kitas žemynas. Buvau daug toliau nuo namų, nei esu dabar.

– Taigi šis  projektas yra antras, kuriame dalyvauji, Siuzi?

Siuzi: Ne, jis pirmas. Į Peru išvykau savarankiškai.

Džoni: Man šis projektas taip pat  pirmasis ir pirmą kartą  taip ilgai esu toli nuo namų. Tad dažnai ilgiuosi gimtinės, šeimos, bet tai pagydoma. Kuomet jaučiu namų ilgesį – paklausau vengriškos muzikos, skaitau knygas vengrų kalba bei, žinoma, bendrauju su tėvais.

– Ar galėtumėte Lietuvą palyginti su valstybėmis, kuriose esate buvusios?

Džoni: Lietuva man panašiausia į Norvegiją ir Švediją. Kaimo ir gamtos kraštovaizdžiai labai panašūs. Tiek ten, tiek čia nedaug žmonių, erdvu.

Siuzi: Lietus man primena Airiją. Nesvarbu, koks giedras dangus bebūtų, niekada negali būti tikras, kad nepradės lyti. Ignalinos miškai, ežerai primena man nacionalinį parką Vokietijoje. Nors Vokietijos nacionalinis parkas daug mažesnis, bet gamta panaši.

– Kokią nuomonę pavyko susidaryti apie lietuvius?

Siuzi: Man jie patinka (juokiasi). Visi čia labai rūpestingi, klausinėja, kaip mes jaučiamės, ar mums patinka čia gyventi.

Džoni: Jie labai draugiški. Nė vienu sutiktu lietuviu man dar neteko nusivilti. Taip pat mūsų kolegos yra labai draugiški žmonės.

– Ar jūs sutinkate su labai gaju stereotipu, kad lietuviai šalti ir santūrūs žmonės?

Siuzi: Toks stereotipas egzistuoja?

Džoni: Ne, mes to nepastebėjome, lietuviai man panašūs į vengrus. Mes taip pat neprisileidžiame žmonių labai arti, bet tai nėra blogai.

– Taigi, atvykusios į Lietuvą nepatyrėte kultūrinio šoko?

Siuzi: Kai kurie žmonės drovisi kalbėti angliškai ar vokiškai, kai sužino, jog mes nekalbame lietuviškai.

Džoni: Pradžioje projekto aš taip pat buvau labai drovi, nedrįsau kalbėti angliškai, nes labai seniai buvau naudojusi anglų kalba, bet džiaugiuosi, jog  peržengiau per save, išėjau iš komforto zonos ir nebesu drovi.

– Ką specifiško pastebėjote Lietuvoje?

Siuzi: Jūs valgote medų su sūriu (juokiasi).

– O ką manote apie lietuvišką maistą?

Džoni: Man patinka lietuviški patiekalai. Patiekalai iš bulvių, sūrio, grybų. Labai skanus man bulvių plokštainis.