Praėjusį šeštadienį Europos Komisija ėmėsi Lenkijos – pradėjo „pažeidimo nagrinėjimo procedūrą“. Teigiama, kad Lenkijai gali tekti stoti prieš Europos Teisingumo teismą ir gauti baudą.

Varšuvos pasikėsinimas į demokratiją esąs toks rimtas, kad šalis galinti netekti teisės balsuoti per ES ministrų susitikimus.

Mes čia Lietuvoje girdime ir klausome, kad Lenkija Briuselio biurokratų nemalonę užsitraukė, kai pasikėsino į teismų nepriklausomumą. Kartais išgirstame, kad tokiu būdu dešinieji politikai „esą“ nori kovoti su teismuose įsigalėjusia korupcija.

Nenuostabu, kad komunistiškai liberalioji („komunoliberastinė“) žiniasklaida, kaltindama Lenkijos valdžią pasikėsinimu į demokratiją, nutyli bene svarbiausią Lenkijos dešiniųjų siekį: dekomunizuoti (dar tiksliau – dekagėbizuoti) teismus.

Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo nieko panašaus nebuvo. Nors anais laikais Lietuvoje buvo kalbama, patyliukais, žinoma, kad daugiausia pagalbininkų kagėbistai užverbuoja universiteto teisės fakultete, kad bendradarbiauti su KGB sutinka kas antras būsimas teisininkas.

Tada niekas tokiomis kalbomis nesistebėdavo, nes buvo žinoma, kad įstoti į teisę „pavyksta“ visų pirma „gerų tėvų“, kitaip tariant, nomenklatūrininkų vaikams. Po kovo 11-osios į tai kažkaip niekas dėmesio nekreipė. Sakoma, todėl, kad kagėbistai ne „į teisėjus“, o „į advokatus“ nuėjo, bet greičiausiai viskas melas. Ar kas nori paprieštarauti? Turite įrodymų.

Lenkijoje reikalai gali būti šiek tiek kitokie. Nusipelnę buvę kagėbistai dabar gali užimti aukščiausius postus teismuose, ir iškrapštyti jų iš ten neįmanoma. Nebent suteikiant teisę politinei vadovybei atleisti teisėjus, ir visų pirma Aukščiausiojo teismo teisėjus. Lenkijos komunistai tam labai priešinasi, ir jų mitinguose dalyvauja ir garsusis „Solidarumo“ vadas Lechas Valensa, kaip paaiškėjo, buvęs KGB agentas Bolekas.

Svarbiausia visoje šioje istorijoje, man atrodo, yra Europos Komisijos siekis priversti Lenkiją elgtis ne taip, kaip ji to nori, o taip, kaip nori Briuselis. Čia, žinoma, nieko naujo. Lietuva irgi yra priversta elgtis taip, kaip nori Briuselis. Įsiklausykite į politikų žodžius, ir išgirsite, kad jie nuolat kartoja: šios direktyvos turi būti perkeltos į Lietuvos įstatymus.

Jeigu politikai būtų sąžiningi, jie pasakytų tiesiai: jeigu mes taip nepasielgsime, mes sulauksime sankcijų, mes ne tik neteksime išmokų, iš kurių maitinamės mes visi, pradedant sėdinčiais Seime, ir baigiant žemiausiais klerkais, kuriems likimas patikėjo skirstyti Europos pinigus.

Lenkijos pavyzdys rodo, kad Briuseliui nepatinkantys įstatymai negali būti priimami. Belieka priiminėti direktyvas, pavadinant jas Lietuvos įstatymais. Tam tikrai 141 seimūno nereikia. Net 101 nereikia.

Jeigu politikai būtų sąžiningi, jie tiesiai pasakytų, kad svarbiausias įstatymas, kurį reikia apsvarstyti artimiausioje Seimo sesijoje, tai būtų teisės aktas, visų pirma paleidžiantis Seimą. O kam jis reikalingas? Juk visas iš Briuselio atsiųstas direktyvas sėkmingai galėtų pasirašinėti Prezidentas (-ė).

O kiek pinigų būtų sutaupyta. Kiek pastatų atsilaisvintų. Žiūrėk, neilgai trukus Lietuvos pavyzdžiu pasektų ir kitos Europos Sąjungos narės. Iš tikrųjų, kam joms marionetinė įstatymų leidžiamoji valdžia, visokie seimai, saimai, senatai ir bundestagai, kai visus tuos rūpesčius galima užkrauti Briuseliui. O Lietuva galėtų pasididžiuoti, kad buvo pirmoji tokia pažangi.