Jeigu reikėtų rinkti pačius labiausiai nepageidautinus augalijos ir gyvūnijos atstovus, labiausiai kenkiančius mūsų krašto biologinei įvairovei, būtų šios rūšys. Iš augalijos – Sosnovskio barštis, o iš faunos didžiausia grėsmę kelia sparčiai plintantis luzitaninis arionas. Šis šliužas, kilęs iš Ispanijos Luzitanijos regiono, prieš 30 metų pradėjo pergalingą žygį po visą Europą. Pavyzdžiui, Anglijoje jie skaičiuojami milijardais.

Lietuva, galima sakyti, bene paskutinė stotelė kai 2008 m. Kaune, Kleboniškyje, pirmą kartą užfiksuota jo radimvietė. Tai stambus 7–15 cm ilgio, nuo oranžinės iki rudos spalvos labai ėdrus šliužas. Maitinasi įvairia augalija, labai mėgsta garšvas, kiaulpienes, grybus, kitus moliuskus. Mūsų šalyje gyvena apie 13 rūšių vietinių pilvakojų moliuskų,

Vasaros pabaigoje jie poruojasi ir padeda iki 400,4 mm diametro, baltų kiaušinėlių. Po lapais jaunikliai peržiemoja ir kitais metais, sparčiai augdami, subręsta. Vystymosi ciklas – vieneri metai. Praktiškai jie neturi rimtų priešų, net ežiai ir kiti gyvūnai jų beveik neliečia dėl stambumo ir išskiriamų gleivių. Jie atsparesni žemesnei temperatūrai, gali išgyventi sausesnėse vietose. Taigi, turi daug pranašumų prieš kitus šliužus. Geriausia priemonė neduoti pastebėtoje vietoje masiškai išplisti, renkant mechaniškai, kol jų nedaug. Įdomu, kad dydžiu prilygstantis vietinis didysis šliužas yra labai retas ir įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Matome, kad keičiantis klimatinėms sąlygoms, vis daugiau pas  mus apsigyvena naujų invazinių gyvūnų bei augalų, kurie dažnai nukonkuruoja vietinius, darydami žalą biologinei krašto įvairovei. Norint, kad jie masiškai neišplistų, pirmiausia reikia juos pažinti, o tada mąstyti, kaip elgtis su jais, kokias priemones naudoti.