Dar 2005 m. sausį rašėme apie nesprogusią aviacinę bombą, nuo 1944 m. gulinčią Šiekščio (Žaliojo) ežere. Tuomet ignalinietis Algirdas Čeponis pasakojo, kad „1944 m. liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje jis su draugais (tuomet buvo 12–14 m. paaugliai) ežere žvejojo savadarbiu bradiniu. Ant kalno, kur buvo tramplinas, o dabar apžvalgos bokštas, stovėjo rusų zenitiniai pabūklai.Staiga pasirodė trys vokiečių lėktuvai, skridę visai žemai, virš medžių, kurie artėjo tiesiai į mus. Išsigandome, manėm šaudys iš kulkosvaidžių, todėl pasileidome bėgti. Tenubėgom keliasdešimt žingsnių, kai ant kalno ugnimi prapliupo zenitinės patrankos, o iš lėktuvų pasigirdo krentančių bombų švilpesys. Sugriuvom šlaito lomoje, o už kokių 70 m sprogo pirmoji bomba. Sprogimas buvo toks stiprus, kad kelias pušis išrovė su šaknimis ir numetė toli į ežerą. Antra bomba nukrito gale ežero, kur dabar Švenčionių gatvė. Trečiojo sprogimo nebuvo. Trys lėktuvai – du sprogimai. Mano manymu, trečia bomba nukrito į ežerą ir nesprogo“.

Dabar yra nemažai povandeninio plaukymo entuziastų. Vienas jų, tuomet „Kompatoje“ elektriku dirbęs Kęstutis Gaidelis, tvirtino, kad nardydamas maždaug 10–12 m gylyje jis matęs daiktą, panašų į bombą, nes esą matėsi ir bomboms būdingi sparneliai (stabilizatoriai). Straipsnio autorius klausė tuomečio rajono savivaldybės darbuotojo Vytauto Zalecko, atsakingo už civilinę saugą, ką daryti šiuo atveju. Specialistas apie bombą Šiekštyje girdėjo pirmąkart, jei bus oficialus pranešimas, kvies išminuotojus ir sprogmens ieškos. Oficialaus pranešimo nebuvo…

Praėjo 12 metų. Budrių bendruomenė rengiasi aplink Šiekštį nutiesti pėsčiųjų taką, prie šio ežero vyksta šios bendruomenės renginiai, todėl nejauku, žinant, kad ežere tūno, ko gero, didelis sprogmuo. Jeigu jis vieną dieną bumbtelėtų – niekam mažai nepasirodytų. Todėl Budrių bendruomenės narys Kęstutis Čeponis ėmėsi žygių, kad atvyktų išminuotojai, surastų tą bombą ir ją nukenksmintų. Penktadienį atvyko Lietuvos kariuomenės J. Vitkaus bataliono kariai. Surinko visus, ką nors žinančius apie tą bombą. MI iniciatyva buvo pakviestas ir ignalinietis Virgis Mudinas. Jis yra baigęs narų kursus ir išnardęs visą Šiekštį, žino kur duobė, kur sėklius. Jis po pradžioje minėto MI straipsnio taip pat ieškojo tos bombos, matė kažkokį didoką apvalų iš dumblo kyšantį daiktą, tačiau sakė, kad tas daiktas labiau panašus į statinę, sparnelių nepastebėjo. Įsiminė, kurioje ežero vietoje ją matė.

Atvykusiems išminuotojams parodyta šlaite sprogusios bombos palikta duobė. Ir po 73-ejų metų ji atrodo įspūdingai: apie 10 m skersmens, 2 m gylio. Išminuotojai sakė, kad tai galėjo būti pusės tonos aviacinė bomba, gal tokia guli ir ežero dugne?

Išminuotojai ežere dirbo pusdienį. Kvadratas po kvadrato šukavo dugną V. Mudino nurodytoje akvatorijoje. Po vandeniu, 12–15 m gylyje, kai matomumas iki 7 m, surasti ką nors dugne gulinčio nėra paprasta. Vis dėlto rado. Ir ne ką kita, o… statinę, apie kurią kalbėjo ir V. Mudinas. Statinė keistoka, maždaug 100 l talpos ir visa subadyta skylėmis. Skylėtomis statinėmis, kaip gaudyklėmis, buvo gaudomi unguriai, bet šios statinės skylės per mažos jiems įlįsti, tad lieka dar viena versija. Daugelio frontininkų pasakojimuose prisimenama, kaip vokiečiai per karą virš rusų galvų išmesdavo skylėtas statines, kurios krisdamos labai kaukdavo ir keldavo rusams baimę. Gal ir šiuo atveju tas trečias lėktuvas išmetė ne bombą, o statinę?

Kaip ten bebūtų, Šiekščio paslaptis atskleista, bombos istorijoje padėtas taškas ir tai svarbiausia.

Bedirbant Ignalinoje, išminuotojams paskambino iš Šakių, ten pačiame mieste rado sprogmenį, ir ne tariamą, o tikrą. Tad kariai išskubėjo į Šakius. Jų vadas sakė, kad per metus būna iki tūkstančio iškvietimų (kasdien po tris!). Daugiausia sprogmenys randami žemėje, ypač nuo pavasario iki rudens, bet neretai jų ieškoma ir vandenyje.

Autoriaus nuotr.