Pernai rašėme apie grupę vaikinų, Ignalinos aerodrome besimokiusių pilotais. Šiemet jie jau savarankiškai skraido, patys pataria naujokams. Jų šešių narių grupė susibūrė ir šiemet. Kai rugpjūčio diena spindėjo pavėlavusios vasaros saule ir šiluma, aerodrome įvyko šventė, skirta pilotų mokslo pradžiai. Atvyko ir nemažai svečių. Kas niekur neskubėdami bendrauja, kas gurkšnoja kavą ar gardžiuojasi ant žarijų keptais kepsniais, laukdami malonios aerodromo vadovo Rimvydo Maciulevičiaus dovanos – būti paskraidintam orlaiviu, galimybe į žemę pažvelgti iš padebesių…

Prieš aerodromo administracinį pastatą išsirikiavę keturi dviviečiai orlaiviai. Vakarop atplasnojo dar ir sraigtasparnis, į technikos rikiuotę stojo motorinė skraidyklė. Saulėje žvilga lėktuvų fiuzeliažai, stikliniai kabinų gaubtai, saulė linksmai žaidžia ant orlaivių sparnų. Gaudžia lėktuvų varikliai… 

Atėjo eilė ir man ropštis į gana anksčią orlaivio kabiną. Užsegami saugos diržai. Lėktuvėlis išvairuoja į pakilimo tako tiesiąją. Sukriokia variklis, orlaivis staiga šokteli iš vietos ir, didindamas greitį, pasileidžia žolės taku. Nubėgęs apie šimtą ar kiek daugiau metrų atsiplėšia nuo žemės. Kylant, horizonte atsiveria vis nauji kvapą gniaužiantys vaizdai. Po lėktuvu – didelis ir gražus Vaiciukiškės kaimas, kiek toliau – Reškutėnai. Didžiulis Kretuono ežeras spindi saulės zuikučiais ir visas telpa į kadrą. Pavienės sodybos atrodo tarsi žaislinės. Pasukame Ignalinos pusėn…

Nors spidometras rodo, kad skrendame 160 km/h greičiu, žiūrint žemyn, atrodo, vos judame. Spragsi fotoaparatas, gardžiuodamasis retai matomais vaizdais, kuriuos pasilieka atminčiai atminties kortelėje. Lėktuvėlį šiek tiek supa, kartais korpusą suvirpina smulkus drebulys. Ausys užgultos, tad skrydis vyksta visiškoje tyloje. Bandau ryti seiles (taip patarė daryti), kad ausys „atšoktų“. Garsai grįžta, bet tik trumpam…

Apačioje – jau Žiemos sporto centro valdos, visai ne žalias Žaliojo ežero spindesys. Dešiniau lieka Budriai, kairiau praplaukia miesto centras, kiti kvartalai. Iš puskilometrio aukščio į miestą žiūri tarsi į jo žemėlapį, tarsi į piešinį. Kad apačioje viskas gyva, išduoda gatvėmis judantys vabalėliai (automobiliai) ir lėtai riedantys aguonos grūdeliai (žmonės). Neriam pro Šilo gatvę. Viename kieme šalia automobilio stovi žmogus, turbūt Kazimieras, nes tai jo sodyba. Pamoju jam ranka ir pats nusijuokiu. Juk nemato ir matyti negali…

Grįžtame atgal, apsukame ratą aplink aerodromą, mat Rimvydas prašė nuotraukų, tad vėl spragsiu. Kairiau ir žemiau mūsų skrenda kitas orlaivis. Ausinėse (jas dėvi tiek pilotas, tiek keleivis) pilotui skamba komandos iš aerodromo, kokia kryptimi skristi, kokiame aukštyje. Tad mes neriame į dešinę, kitas orlaivis – į kairę…

Skrydis baigiasi. Aukštis ir greitis krenta, artėja nusileidimo takas. Kai ratai paliečia žemę, tik labai nežymiai kresteli, nes nusileidimas tiesiog profesionalus. Išsiritu iš kabinos, kurį laiką ausys dar „užgultos“, tik po kokių dešimties minučių „atšoka“…

Aerodromas gyvas visą dieną, kyla ir leidžiasi orlaiviai, vyksta diskusijos, pokalbiai, svečiai klausinėja kas ir kaip, aerodromo specialistai atsakinėja, pasakoja. Nauja komanda mokosi pilotuoti…

Autoriaus nuotr.